Pirmyn į tamsą !

Pavargau kasdien stebėt rytojų,
Dėti tvirtą žingsnį ant purių pūkų.
Šalia tuščio kelio stoviu,
O juk kelrodžio man jokio.

Užkariavom mes šiaurės polių,
O pietus tik šiaip praėjom,
Nebereikia mums jau kojų,
Tik nakties dangus teliko.

Štai slibinai skrodžia dangų,
Neišmatuojamą bei nekaltą,
Ir kalbamės mes pagalba rankų
Gaila, jos jau pavargo.

O Žmogus, kaip mirtis - neištirta,
Niekas jo sielos knygų nebeskaito...