Garibaldis (I dalis)

Jo veide tarsi ryškiu mėlynu markeriu buvo nupieštas nerimas. Palei akis, lūpų kampučius ir kojų pirštus. Jis bėgo sukaitęs per mėlynai apšviestą naktinį klubą, kuriame grojo jį vimdanti R&B muzika. Plaukuose teliuškavosi neišgertas brendis, o tarp pirštų voliojosi neseniai suvalgyto čebureko riebalai. Jo išvaizda suteikė progą išsivemti tiems, kurie lapnojo trečią butelį degtinaitės „Gold“.  Auksiniam jaunimui auksiniai gėrimai. Suluošintoms bobutėms – naminiai vištų kiaušai. Viskas gyvenime turi paaiškinimą, viskas yra sudėliota į vietas, kad ir kaip kartais būtų pikta, kai nepasieki viršutinės lentynos. Tas jaunuoliui nelabai patiko.

***

Jo vardas buvo Garibaldis. Visi žmonės patyliukais sakydavo, kad Garibaldžio tėvai turi itin plačią vaizduotę, nes daugiau niekas nepažinojo jokio kito žmogaus, pavadinto tokiu vardu. Garibaldžio mama draugėms porino, kad sūnaus vardo reikšmė yra ypatinga. Kad vardas kilęs iš senovės Egipto; kadaise taip vadinęsis vienas žymiausių Egipto mąstytojų. Mokytos moteriškaitės slapta pasišaipydavo iš naivios neišsilavinusios Garibaldžio mamos, o kieme nuolat slankiojančios bobelės aikčiodavo, kaip nuostabu turėti tokį sūnų su tokiu vardu!

Garibaldžio gyvenimas buvo naktinis. Jis mėgo šlaistytis gatvėmis su neaiškaus pobūdžio piliečiais, rūkyti ilgas plonas cigaretes, gerti vyną tiesiai iš butelio, vemti miesto centre ir neprisiminti, kaip grįžo namo. Namuose jis buvo geras vaikas. Įsijungdavo savo baltąjį nešiojamą kompiuterį, turkiškai susukdavo kojas, patiklioji mama manė, kad sūnus mokosi naujoviškų technologijų dėka, Garibaldis tuo tarpu žiūrinėdavo nuogų merginų nuotraukas ir leisdavo gašlius neaiškius garsus. Labiausiai jam patiko plikos juodaodės storais užpakaliais. Nuo montažinės nuotraukos jam pakildavo kraujospūdis ir vykdavo kitokios natūraliuoju būdu suprantamos biologinės reakcijos.

Jaunas vaikinas dirbo, nebuvo visiškas veltėdis ir tėvai jį išlaikė tik kartais. Garibaldis dirbo erotinių romanų rašytoju. Žinoma, išskyrus jį, niekas to daugiau nežinojo. Tėvai manė, kad sūnus rašo straipsnius užsienietiškiems laikraščiams, draugams jo karjera nerūpėjo. Pats Garibaldis manė darąs tai, ką geriausiai išmano.