Vizija <Nendrynuose ji tikra>

Atsibudęs ryte nustebau -
Iš vaitojančių mano sapnynų
Staiga nieko neliko,
Tik baltos, šviesuoliškos sienos
Ir jaukūs daiktai,
Nors nedaug jų ir kuklūs -
Iš nežinomo kelio atklydo
Ir vaizdas -
Pareina motutė per kiemą,
Už jos eglių siena
Aš nosį prispaudęs,
Bučiuoju stiklą
Kaukia šunys
Pareina motutė vandens nešina,
Kartu su ja rudens šaltis
Nebe tie namai, o
Kvapas tas pats -
Rudeninio ežero rūko
ir sušalusio stiklo
ir motutės drabužiai,
slėpiningi nežinomi
mano sąmonės nuodai
taip norėčiau nuo jų dabar numirt -
Ir palikt savo rytą džiaugsmingą.