Kažkokie sentimentai, pasvaičiojimai apie savižudybę ir pjaustymasi...

Tamsi naktis, nebesimato vilties,
Nebesinori gyventi,
nors įdėta tiek širdies,
Nebesinori mastyti, kalbėti ir jausti,
Nebesinori prie krutines Tavo prisiglausti
Viskas ko as noriu tai pabūti biški vienas
Apmąstyt ką padariau,
Kodėl gyventi man nemiela,
Tave aš pažinau,
Iškart kritai Tu man į akį,
Atrodo aš Tau patikau,
Mes ėjome kur akys vedė,
Širdyje man buvo gera,
Kalbeėai man gražius žodžius,
Mano akys aistra degė,
Negalvojau aš kas bus,
Iki tos akimirkos,
Kai skaiciau žinutę,
Iš paslaptingos mimikos
Mano
Galima buvo suprasti,
Tavo,
Poelgę palikti mane,
Nepasakyti kas, kodėl
Atsiįsti kvailą sms'a
Noris žudytis man todėl...


Sukiodamas peilį priešais tv ekraną,
Skaičiuoju draugus kuriuos buvo verta,
Pažinti,
Prisimenu aš tuos senus gerus laikus,
Kai eidavom prie upės,
Ėjom vienas už visus,
Nerūpėjo pinigai, garbė, orumas,
Didžiausia garbė tada buvo kuklumas,
Draugiškumas,
Nesvarbu ką darėm
Mėtėme į krepšį, žaidėme gaudynių,
Lošėme slėpyniį,
Ar ėjome mes braškių,
Visko man užteko,
Manau kad ir jums buvo gera,
Žiurėdamas kaip vanduo teka, dabar aš suprantu,
Reikėjo tai branginti,
Visko šitaip nepalikti,
Tai buvo - geriausi laikai,
Galiu pridejęs ranką prie širdies prisipažinti atvirai.

Rėždamas ant rankos nereiksmingų žodzių eilę,
Guliu ant savo lovos laikydamas kruviną peilį,
Žodis, po žodzio,
Mano kūnas atlaiko,
Vardan šito lobio,
Kurio daugiau nebeliko.
Kalbu ne materialine prasme, esmė ne čia,
Žmogaus moralė,
Jos nebėra tarp mūsų, čia.
Esmė gyvenimo
Juodu ant balto parašyta
Labai daug nerimo
Ir šitiek daug nueita.
Tau keliai svyra, rankos kyla, jos netuščios-galvoj tuščia,
Laikai tu peilį iškilmingai,
Pasitraukt nori garbingai,
Manai protinga šitaip elgtis,
Priversi gal tu ją gailėtis,
Klausyk, žmogau, eik renktis!
Bandyk iš pradzių tai pradėti.
Nelengva: skauda, mirti noris, tiek minčių ateina,
Vyki jas šalin, atlaikyki „pain'ą“,
Tos mintys eina ir praeina,
Tuomet visi galai sueina.