ratu eiti?

Pėdos panyra į maloniai šiltą, rožių aromatu dvelkiantį vandenį. Apsunkusi galva atsipalaiduoja ir visos pašalinės mintys staiga kažkur dingsta. Pasilieka tik viena vienintelė, kuri plačiai kerojasi kaip koks ąžuolas tuščiame, derlingos žemės lauke. Prisirpusios jo gilės krenta žemyn ir nebylios guli ant samanų. Jos nieko garsiai nesako ir atrodo kaip negyvos, tačiau taip nėra. Gerai įsiklausius girdėti tylus jų šnabždesys, pranašystė, kurios niekas taip ir nesuprato.
  Atėjo laikas, kai nukrito paskutiniai medžio lapai. Šakos taip ir liko karoti virš dangaus ir apačioj žemės. Pro prakirstą žievę nebeteka sūla, tačiau labai paprašius galima gauti taurę vyno. Nepaprasto, o gilių. Tada pažvelgi į apniukusį dangų, pro kurį prasiskverbia vienas vienintelis saulės spindulys, prisimerki nuo akinančios šviesos ir sukniumbi vietoje, nebenorėdamas eiti toliau, įstrigdamas akimirkos žavume. Tavo pėdos tarsi panyra į maloniai šiltą, rožių aromatu dvelkiantį vandenį, o apsunkusi galva atsipalaiduoja ir visos pašalinės mintys staiga kažkur dingsta...