pirmas lapas nepradėtos knygos

- Sustok!
Jis atsisuko ir pamatė maldaujantį nieko nesuprantantį žvilgsnį. Paaiškinti jis nė nesiteikė, nematė nei reikalo, nei jam rūpėjo, ką galvoja prieš jį klūpanti mergaitė. Tarp išmėtytų spalvotų kaladėlių, jis tematė paprastą vaiką, tokį, kurių pilnos visos gatvės – kažkieno vaiką. Kažkieno, bet ne jo, jam nereikėjo vaiko, šitas vaikas jos. Jis matė švelniai rožinę suknelę su išplyšusia sagute, tvirtai sugniaužtus mažus pirščiukus, ir į vieną pusę pakreiptą veidą. Jos veidą – žmogaus, kurį kažkada mylėjo, žmogaus, kuris pagimdė šią savo kopiją ir žmogaus, kurio jis dabar neapkentė taip stipriai ir aklai. O nesuprantančios vaikiškos akys į jį žvelgė su baime ir išgąsčiu, su naivumu ir viltimi. Akys jūros spalvos – nei žydros nei pilkos, tokios kurios keičiasi jose atsispindėjus saulei. Ir jis jų nekentė, nekentė ir medaus spalvos plaukų, lengvai banguojančių iki pat kelių. Ir tie kvaili trys apgamai, išsidėstė taisyklingu trikampiu prie pat kairės akies kampučio, jį vedė iš proto -  tie prakeiktieji, jam primenantys, kad ši maža mergaitė vis dėlto jo vaikas. Jis nedrįso pripažinti sau, nežinąs, už ką taip nekenčia, kodėl tiek daug pagiežos, toks aštrus pyktis, tokios niekinančios mintys. Jam buvo sunku suvokti, kur dingo buvę šilti jausmai, ir kodėl taip staiga jis pradėjo nekęsti. Jis pats matė save lyg iš šono, kaip pamišusį bulių, įsiutusiomis ir kraujo pritvinkusiomis akimis, ir žinojo tik vieną - jis išeis ir niekada negrįš, niekada nesigailės ir nesikrims, bet amžinai nekęs ir kiekvieną savo gyvenimo dieną prakeiks tą akimirką.
- Tu išeini tėveli?
Jis neatsakęs nusisuko ir sparčiu žvilgsniu išėjo pro duris, – kuo greičiau, kuo greičiau, - dar spėjo pagalvoti, kai pajuto į koją įsikibusias rankytes. Iš aukšto pažvelgęs, lyg į pakelės šiukšlę, jis tesugebėjo ištarti – „eik pas mama“. Pagalvojo, kad tokiam mažam veidui, aiškiai per didelė nosis, o žandais nusiritę ašaros, jam kone sukėlė šleikštulį.
- Nežliumbk, eik sakau pas mamą, - atgniaužęs kumštelius ir pastūmęs šalin dukrą, kone suriaumojo.
Iš plaukų lengvais išslydęs kaspinėlis, nukrito ant žemės ir liko gulėti pamintas purvino bato. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė savo dukrą, ir paskutinis kartas, kai ji verkė matant žmonėms: „Daugiau niekada, niekada savo gyvenime, neverksiu, ir niekada apie jį nepagalvosiu, jis nieko nereiškia, jo nėra“- tylai nuskambėjęs tvirtas, mažos mergaitės pažadas aidu skambėjo verkiančios mamos ausyse. Bet vis dėlto, šis pažadas liks neįgyvendintas - tūkstantį kartų gyvenime, Soledadai teks pripažinti ir galų gale, jam padėkoti, už tai, kad ji tik dėl jo tapo tokia. Padėkoti, o gal prakeikti. Jos gyvenimo istorija prasideda čia. Istorija, ne apie pelenę ir ne apie princesę, ne apie aukso pilis ir ne apie karžygius, ne apie saldžius meduolis, ir ne, ne apie meilės paieškas. Istoriją apie vienatvę, liūdesį ir skausmą. Apie kerštą ir praradimus, istorija, apie žmones, pamiršusius būti žmonėmis.
JŪROS SPALVOS AKIŲ ISTORIJA.