Danutė Kiselienė vyrų apsupty

„Ėjo jau 27 amžius, o mes vis dar sėdėjom ir šnekėjom apie meninę vertę. Mes šnekėjom ir šnekėjom, mes sėdėjom. Mes kūprinomės, ir niekaip nesiliovėm. Mums buvo sunku. Mirtis tai maestro iš vokiečių žemės. Jau amžius 27 ėjo, o mes vis šnekėjom apie meninę vertę, ir niekas mūsų nestabdė. Kas išplešia savo širdį naktį ir sviedžia į aukštį tas pataiko. 27  amžius vis slinko lėtai, tai mūsų kalba jį vis stabdė. Mes niekad per daug nejudėjom, mes vykdėme šneką apie meninę vertę, o mirtis tai maestro, taigi iš vokiečių žemės. Mes nėjom, mes buvom po stogu su savo kalbom, mes tarėmės, mes sprendėm, mes buvome ramūs, bet kas išplešia savo širdį naktį ir sviedžia į aukštį, tas pataiko. Tas gali prisiminti tave ir mane. Bet mes ne. Mes sprendėm ir sprendėm ir sprendėm problemą . Mes matėme bėdą, ir didelę kliūtį, jau amžius 27, apie meninę vertę mes kalbam. „
                            Iš Danutės Kiselienės dienoraščio
                                                            2642 metai

Garsusis archyvaras Tomka radęs šį įrašą apie tą liūdnai pagarsėjusį 27 amžių, tuoj pat tai plačiai paskelbė idant visi suprastų kaip gabūs to meto vargšai, kentėjo, ir kaip instinktyviai jau bandė atsikratyt šios baisios problemos. Jo žmona net neleido skaityt šio teksto jų vaikams, nes tie galėjo sapnuoti košmarus. Tomka liūdnai kiūtino savo darbo koridoriumi pirštu braukdamas per sieną, ir mąstė mąstė mąstė apie Danutę Kiselienę, ir likusią liūdną leidyklos kūrybinę grupę. Leidykla dažniausiai spausdino mažaformates ekskliuzyvines nedidelio tiražo knygas. Dažniausiai poetus visokius. Taigi nėra ko stebėtis, kad nuotaika leidykloje buvo slogi. Bet kam ji sugestų . Visa kūrybinė grupė buvo išprususi, bet nei vienas iš jų iš tikro nemokėjo gerai pasakyti kuris kūrinys yra geras, o kuris blogas, panašiausia, kad jie pasirinkdavo poziciją vaskinimo būdu, o tada įmantriai argumentuodavo kodėl. Taigi iš esmės laimėdavo netyčia pasirinktų nuomonių skaičius. Daug kas slėpė šį savo netvirtumą po akiniais, arba amžiumi. Danutė Kiselienė viena tarp vyrų, viena ir baisi, kentėjo užvis labiausiai, nes jinai bijodavo savo cyplaus balso, aiškiai  nervinančio visus gražiabalsius vyriškius. Negana to, Danutė Kiselienė, sprendžiant iš įrašo, aiškiausiai jautė jų institucijos klaidingumą, ji vis muistėsi, sėdėdama ant kėdės, svarstymuose, ir visada jausdavosi kalta rimtu veidu pašnekėjusi apie kokį nors ne per labiausiai aiškų, bet antikinių palyginimų, rudos lietuviškos duonelės ar kraštutinio šiurkštumo prigrūstą eilėraštį.

Tomka buvo širdininkas, jam pastoviai skaudėdavo širdį, net į krūtinę įstatytas master blaster aparatas nepadėjo, ir Tomka stoviniuodavo netikėčiausiose  miesto vietose, praeiviams atrodantis kaip Andrius Mamontovas (Hamletas aut. past.), griebęsis už krūtinės.
Danutės Kiselienės raštas salygojo vienintelį kartą kai Tomka sustojo ir griebėsi už krūtinės ne dėl širdies skausmo, o dėl nerimo, bei jaudulio. Tomka ėjo į savo mylimą archyvą, jis žinojo, kad archyve liko dar vienas Danutės Kiselienės įrašas, parašytas po pusantrų metelių. Tomka iš visų jėgų norėjo, kad įrašas būtų gera pabaiga. Atsidaręs labai gerą kosmo spintą jis išsitraukė reikiamą įrašą, o jame tik tiek buvo prašyta:
„ Išsprendėm problemą, kūrybinė grupė susitarė kas yra meninė vertė. Viskas gerai, dabar po darbo netgi galim grįžti namo ir daug skaniai valgyti. “