Kraujuojanti rasa

1 Skyrius

                                              Pabaigos pradžia

  Ryto saulę rudens spalvų išmargintas slėnis pasitiko sklidinas rūko. Ore tvyrojo gaivi vėsa. Kažkur ten, miškų gilumoje, kur saulės spinduliai pro pušų viršūnes nebuvo prasimušę jau ištisus šimtmečius, ant šlapių samanų keistą džiaugsmo šokį vikriai šoko išdžiuvęs šešėlis. Tyliai, be jokio garso lyg vaiduoklis jis trypčiojo ryto prieblandoje, užvertęs galvą į viršų, kur dėl rūko nesimatė netgi žemiausių medžių šakų. Mažomis, kaulėtomis rieškutėmis padaras gaudė miglą ir, išbučiavęs ją, energingai mestėldavo į viršų.
-Kelkitės, mano pone, jūsų taip lauktas draugas pagaliau atvyko!, - sukliko būtybė.
  Tai buvo išties neįprastas sutvėrimas. Žmogui per ilgos, lieknos kojos nešiojo nedidelį liemenį, iš kurio styrojo dvi iki kelių nukarusios gauruotos rankos. Veide viešpatavo šaltis ir vienatvė, tik iš arčiau, akių gilumoje, buvo galima pamatyti amžiams atbukusių žmogiškųjų jausmų likučius. Žvitrių akučių, mažos, smailios nosytės ir smulkių lupų derinys išdavė aukštą padaro intelekto lygį. Nors ir gyvendamas vidury gūdžios girios, jis atrodė stulbinamai švarus ir tvarkingas. Paprasti, medžiaginiai rūbai buvo taip meistriškai pasiūti, jog atrodė lyg būtų atvežti iš užjūrio meistrų šedevrams skirtų skrynių. Būtybės paveikslą užbaigė du sidabriniai auskarai, kabantys ausyse. Pats save jis kartas nuo karto pavadindavo motinos duotu vardu- Silverijum, nors tėvas, kuris buvo vienintelis padaras, su kuriuo vaikinas kalbėdavosi, vadino jį tiesiog “sūnum”.
Netoliese augančio milžiniško ąžuolo išpuvusiuose viduriuose monstrai buvo įsirengę landynę.
-Tėve, kelkitės, kelkitės!, - atidaręs mažas medines dureles kamieno pašonėje šūkavo vaikis.
  Buveinę sudarė du aukštai. Pirmajame, ant sienos ratu sukabinti septyniolika ginklų nekantriai laukė momento, kada vėl galės nuskęsti gležnose šeimininko priešų krūtinėse. Be jų ir ant medinių grindų patiesto kilimo ten daugiau nieko nebuvo. Antrajame buvo įrengti miegamieji. Užbėgęs į viršų, Silverijus rado lovoje ramiai knarkiantį Teodorą, savo tėvą.
-Maldauju, tėve, jūs turite tučtuojau atsikelti.
-Kas atsitiko?, - pasigirdo mieguistas atsakymas.
-Rūkas, pone, jis jau čia.
  Abi senio akys atsivėrė akimirksniu, išvaikydamos toliau nieko neveikti viliojančius miegus.
-Bet juk tai nuostabi žinia, sūnau!, - vilkdamasis kelnes džiūgavo seniokas.
-Ar girdėjai ką sakė vaikis, brangioji?, - jis atsisuko į kampe pastatytą geležinį vėzdą.
  Euforijai nuslūgus, Teodoras pažvelgė į miglas pro mažą apvalų langelį. Jo veidas surimtėjo. Paprastai jis su sūnum elgdavosi labai griežtai ir dabar buvo nepatenkintas savimi, kad taip energingai išliejo emocijas jo akivaizdoje.
-Tu ką, neturi darbo? Dink iš akių!, -užriko senis ir apsimetė, kad kažko ieško.
  O Silverijui visai nereikėjo vaidinti, kad dirba: darbo buvo tikrai iki kaklo. Geriausias miško šešėlių draugas ūkas. Grįžęs į slėnį, paskelbė apie pradžią, medžioklės pradžią.
  Tuo metu, kitoje daubos pusėje, pamiškėje, Serbentų kaimas skendėjo baimėje ir nežinioje. Rūkas gyventojams reiškė, kad slėnio demonas vėl išlys ir tamsos, lydimas nenumaldomo kraujo troškimo.
Tačiau nepaisant to, kad Kaimo žyniai nuo pat ankstyvo ryto šoko, maldaudami dievų dvasių išsklaidyti miglas, ūkai toliau ramiai snūduriavo slėnyje, stebėdami, kaip salė negailestingai krypsta vakarų link, stumdama mėnulį iš miego.
Nerimo pilni gyventojai, kaip ir kiekvienais metais užslinkus šiai gamtos negandai, bruzdėjo vienintelėje kaimelyje “Šerno ožio” smuklėje. Prie dūmuose paskendusių stalų sėdėjo keliasdešimt žmonių, dar tiek pat šūkavo stovėdami.
- Aš pats apsiginsiu, tai kodėl jūs negalite?, - pusgirtis rėkavo Špokėnas, Kaimo girtuoklis. Kartu su tokiom ir panašiom nesąmonės iš jo riebaluotų ūsų gausiai tryško seilės.
-Tai eik į mišką ir ginkis, jei tau mūsų nereikia, - ranka į duris parodė senis Šamas. Protingas vyras, tačiau irgi mėgstantis riebesnį žodį.
-Idiotai, - žvelgdamas į besiriejančius girtuoklius sumurmėjo Krienys, daug ko vadinamas Kaimo išminčiumi. Pabaigęs savo alaus su ženšeniu bokalą, jis tyliai išsmuk pro duris.
  Aludėje girdėjosi vis garsesni ir vis girtesni balsai. Stipriausi Kaimo vyrai ruošėsi naktinei sargybai, todėl bare vakarą daugiausia leido seniai ir netikėliai, kurie galėjo sau leisti prisigerti.
Tuo tarpu kitam smuklės kambaryje, kur paprasti žmonės nebuvo įleidžiami, prie masyvaus ąžuolinio stalo rymoj trijų garbingiausių kaimo giminių galvos. Taipių, Lapinų ir Šernų.
-Nežinau, viskas jau atrodo beprasmiška, - nutraukė tylą Taipienė, seniausia iš kaimo moterų.
-Turime pasikliauti meru…Jis šiemet tikrai sugalvojo kažką naudingo. Aš kalbėjausi su juo- jis visiškai mane nuramino, - negalėdamas pakęsti pesimizmo įsiterpė Lapinas.
-Galbūt jis ir gudrus žmogus, bet ir protingesni už jį nieko nesugalvojo, - sau ištikima liko senolė.
-Ką tu išmanai…Matosi kad pasenai jau, nepatenkinta pradėti viskuo darytis.
Senė prunkštelėjo ir užtilo, nebežinodama, kaip atsikirsti.
  Šitoks išminčių susirinkimas turėjo labai gilias šaknis. Prieš tris šimtus metų pasirodęs pirmasis iš demonų privertė žmones pradėti šią tradiciją savo meistriškumu užsitikrinęs, kad jo legenda niekada nebūtų nustumta į šešėlį. Tačiau, kadaise pilnas idėjų, šiandien pasitarimas atrodė bereikšmis. Trys šimtmečiai bevaisių pastangų varė į neviltį visada laimėti prieš gamtą pripratusius kaimiečius, klibindami juos iš mitybos grandinės sosto. Būtent dėl to trys senoliai sėdėjo panarinę galvas, nebe sugalvodami, ką reiktų sakyti. Kambaryje buvo tylu tylu, tik šeimininkas, šluostydamas bokalą, neleido įsivyrauti kapų tylai.
-Palaukime mero kalbos, jis išmintingas žmogus, tikiu, kad šįmet jis sugalvojo kažką, kas užbaigs šį košmarą visiems laikams, - pagaliau prabilo senis Šernas, išpūsdamas tabako debesį iš savo plaučių.
Jis labai mėgo, kad jo žodis būtų paskutinis, todėl, paskelbęs savo mintį, nelaukdamas atsakymo užsidėjo savo kepurę ir išėjo į rūką, dingdamas jame dar prieš užsidarant masyvioms galinėms aludės durims. Abi žmogystos, likusios prie stalo, iš naujo prisikimšo pypkes. Kiekvienas vakaras tokiomis sąlygomis galėjo būti paskutinis.
Miestelio nelaimei, tikrasis jo vadovo veidas turėjo visai kitokius atspindžius, negu matė gyventojai. Iš tikrųjų ji buvo idiotas, bailys ir sukčius. Po trijų metų nesėkmingų bandymų pagauti demonus, vedlys pagaliau nusprendė, kad tai yra dangaus siųstas prakeiksmas, paliesiantis tik vertus jo rūstybės ir todėl teisinga būtų jam nebesipriešinti.
-Taip, taip…Dėl to aš ir esu lyderis, nes sugebu į viską žvelgti kitu kampu, - linksėjo galvą meras, patenkintas savimi.
Šią genialią, tris kadencijas brandintą teoriją buvo planuojama gyventojams atskleisti per Rotušės susirinkimą, kuris turėjo įvykti miestelio laikrodžiui mušant penkias. Būdamas iš prigimties bailys, gerbiamasis meras nusprendė, kad geriausia bus jeigu šias mintis rinkėjai išgirs ne iš jo lūpų. Tam reikalui jis buvo nusižiūrėjęs ypatingą asmenį ir jau beveik mėnesį nuodijo jo sielą savo tamsumu.
Merijos rūmai iš tiesų buvo visai ne rūmai, o šiek tiek prabangesnis namas. Jame merui patarnavo du tarnai ir saugojo (gana simboliškai) trys kariai. Būtent čia abi žmogystos ir kalbėjosi.
-Imk dar vieną, ten, iš kur atkeliavai tikriausiai nedažnai tenka valgyti gurmaniškų kulinarijos šedevrų, - nusišypsojo rubuilis, tiesdamas krištolinį indą, pilną šokoladinių pyragaičių, savo svečiui.
-Be pyragėlių čia daugiau nieko vertingo ir neturite, - imdamas didžiausią gabalą sumurmėjo keistuolis.
-Na, na.. Esu tikras, kad pats tuo netikite.
-Tikiu tuo, kuo verta tikėti, - šių žodžių prasmės meras nesuprato ir, nežymiai linktelėjęs, nusisuko.
  Abu džentelmenai gėrė p po paskutinius arbatos gurkšnius. Keletą minučių, dar stebėdami židinyje šokančią ugnį, jie tylėjo, paskendę savo mintyse. Laikrodžio rodyklės negailestingai artėjo prie šeštos valandos.
-Svarbiausia, kad viską vykdytume pagal planą, - priminė meras.
-Tiesa žmones sužavi. Supratę, ką aš jiems galiu duoti, jie pradės mane garbinti.
-Taip, taip. Tačiau vistiek laikykimės plano.
Keistuolis nieko nebe atsakė. Galiausiai atsistoję vyrai atsisuko į prabanga tviskančią masyvią užuolaidą, už kurios esantis balkonas buvo stebimas kelių šimtų kaimo gyventojų akių.
Mero motina, pavadinusi jį Bubilu, tikrai nesuklydo. Sklandantis savo puikybėje dabar jis jautėsi lyg Dievas, nutaręs pagaliau aplankyti savo apleistus kūrinius.
  Minioje, laukdavo kalbos, šnekėjosi dvi moteriškės.
-Iš tų ginklų bus tas pats, kas ir kiekvienais metais: nieko, - pradėjo pokalbi jaunesnioji raudonplaukė.
-Taigi. Jeigu kas ir gali pagauti tą padarą, tai tik mūsų mero išmintis, - paporino drūtesnioji blondinė.
-Ką mes darytume be to žmogaus.
-Taigi…
Šis pokalbis puikiai nusakė ne tik dviejų damų, bet ir visos minios nuotaikas. Jie laukė išgelbėtojo.
Bubilas buvo tipiška vidutinybė, tačiau nežinia iš kur jo riebaluotuose genuose slypintis stulbinantis oratoriaus talentas padėjo jam užkopti į pačią viršūnę. Naivieji rinkėjai, apžavėti pažadų gausos, garbino šį idiotą, nesuvokdami, kad už viską, ko kaimas pasiekė per pastaruosius tris metus, jie turėtų būti dėkingi patys sau, o ne drimbai merui. Jeigu kas ir augo dėl mero veiksmų, tai tik jo alaus pilvas, kasmet vis garsiau grasinantis ištrūkti į laisvę. Ir kad ir kaip bebūtų ironiška, jo kvailumo nematė nei jis pats, nei kaimelio gventojai. Todėl laikrodžiui išmušus šešias valandas, jis, šventai tikėdamas savo, kaip išgelbėtojo, misija, kreipėsi į susirinkusią minią.
-Ponios ir ponai, taurieji Serbentų miestelio gyventojai. Šiandien aš čia prieš jus stoviu ne kaip meras. Šiandien aš čia stoviu kaip vienas iš jūsų. kartu su jumis, kaip ir kiekvienais metais, aš stoviu prie bedugnės krašto. Jūs klausiate, ką aš matau aplinkui? Matau daug, susirūpinusių veidų, veidų, kurie ieško vedlio, žmogaus, kuris pastatytų tiltą ir pervestų juos per prarają. Deja, kartais net ir galingiausi iš milžinų pavargsta…Tačiau šiandien, čia, su manimi yra žmogus, kuris yra nugalėjęs tūkstančius demonų, šimtus kartų stipresnius už tą, kurį mums kiekvieną rudenį atneša rūkas. Ponios ir ponai: Dvasių užkalbėtojas, šamanas <vardas>, - džiaugsminga gaida baigė savo kalbą rubuilis ir išsidrėbė krėsle, pastatytame balkono kampe.
-Bravo, bravo, - pasigirdo šūksniai iš minios.
Lapinas, priėjęs prie Taipienės, nepraleido progos įgelti.
-Sakiau, kad meras turi planą.
-Pirma reikia išgirsti tą jo planą, - atsikirto ši.
-Aš jau jaučiu, kad viskas bus gerai, - burbtelėjo Lapinas ir grįžo pas žmoną.
Balkone pasirodė šamanas.
-Va, pažiūrėk į savo išgelbėtoją, - pavymui išrėkė senė, rodydama į balkoną.
  Lapinas, pažvelgęs į jį, tikrai nustebo. Vyruko išvaizda buvo šokiruojanti. Visą gyvenimą praleidęs su tėvu šizofreniku aukštai kalnuose, jis jau buvo spėjęs pasiekti įmanomo religinio fanatizmo viršūnę. Tai puikiai atsispindėjo veide.
Žiūrėdamas į kitatikių minią, jis degte degė noru parodyti kitatikiams “tikrųjų” dievų rūstybę. Tam nuostabiai tiko iš mero Bubilo girdėta teorija apie iš pragaro siųstus demonus..
-Bijokite, nevertieji! Išmušė atpildo valanda. Šimtmečius pildę Dievų kantrybės taurę, pagaliau perpildėte ją savo bedievystėmis ir šventvagiškais burtais. Jūsų demonas- tai tikrųjų visagalių siųstas prakeiksmas atvesti jus į doros kelią. Meskit šalin savo apgailėtinus mirtingųjų ginklus. Nuo mirties jus gali apsaugoti tik gerbusiojo tiesą meilė. Klaupkitės prieš mane ir mano šviesą ir būsite išgelbėti!
Po šios įžangos, patenkintas savimi, šamanas peržvelgė susirinkusiųjų veidus, tikėdamasis pamatyti baimę, nusižeminimą ir atgailą jų akyse. Tačiau lyg plieno sukaustyti gyventojų kūnai bylojo ką kita. Papūtė stiprus vėjas, šiaušdamas spalvotus lapus po gyventojų kojomis. Tai tikriausiai buvo gailestingosios gamtos patarimas oratoriui užsičiaupti.
-Kas čia, pokštas? -pasigirdo iš minios šūksnis, lydimas pritariamo murmesio.
-Lauk iš čia! -rėkė kažkas kitas.
-Lauk.!
-Lauk!
-Kraujas už įžeistus velionis!
Reikėjo tik mažytės kibirkštėlės, kad įtūžusi minia čia pat paaukotų jaunąjį dvasių užkalbėtoją jo paties dievams. Po šitiek artimųjų netekčių, tamsiausių žudiko košmarų vertų jų mirčių meras drįsta į jų kaimą atsivesti žmogų, teigiantį, kad jie buvo neverti gyventi.
Tyla užsitęsė. Gyventojai, paskendę pykčio mintyse, vartė jose praeities albumus, su kiekvienu nauju prisiminimu iš naujo draskydami gyti nenorinčias sielos žaizdas. Iš prigimties būdami ramūs žmonės, jie vis dar tyliai kentėjo, nesiryždami taip gundančiam žingsniui. Trumpo sveiko proto atgavimo dėka, <vardas>, teisingai įvertinęs situaciją, drebėjo balkone lyg epušės lapelis.
-Pusprotį iš merijos rūmų!
-Abu lauk!
-Gėda, gėda! - minia po truputį įsiaudrino, atsilošdama sprogimui.
Tačiau tada įvyko netikėtas dalykas. Vyro ir dviejų sūnų pernai metais netekusi moteris, netarusi nė žodžio, pradėjo žingsniuoti savo lūšnelės link. Jeigu šarka, tupinti ant netoliese augančios kriaušės viršūnės, būtų nors akimirkai pakėlusi galvą nuo savo blizgučio ir pažvelgusi žemyn, ji būtų pamačiusi atlaidžia šypsena besišypsantį pavargusį moters veidą, besisukantį nuo apgailėtino ant pakylos stovinčio žmogelio, neverto jos brangiųjų vyrų prisiminimo. Tačiau, kadangi moters namelis buvo už merijos, ją nueinančią pastebėjo daugelis gyventojų. O tai buvo daug svarbiau.
-Moteriškė teisi! Nenusileiskime iki mero lygio, visi namo! - pareiškė senis Šernas ir patraukė paskui našlę. Jam iš paskos, susigėdę dėl savo nesivaldymo, vienas po kito pradėjo žingsniuoti kiti kaimo gyventojai. Jeigu demonas būtų buvęs siųstas pragaro, toks poelgis neabejotinai būtų išlaisvinęs kaimelį iš prakeiksmo. Deja, taip nebuvo. Per pusvalandį išsiskirstę Serbentiškiai tarp rudenio lapų, rūke, paliko dvi žmogystas. Vieną, išpampusį ir seną, pasmerkto idioto veidu, kitą- liauną ir jauną, fanatiko silpnapročio veidu. Abu, sustingę lyg antkapiai, vis dar drebėjo iš baimės. Pagaliau šamanas, sugebėjęs pasijudinti, užlenkė galvą į dangų.
-Kvailiai, - išsišiepė jis ir pasuko laiptų, vedančių lauk, pusėn.
-Palauk, - jam iš paskos nuklibinkščiavo rubuilis meras, -vieną dieną aš grįšiu ir jūs dar atsiklaupsite prie mano kojų, - pasakė jis jo negirdintiems miestelėnams.
Galų gale rotušės aikštė liko tuščia. Įaudrintos vaizduotės praeivis jos migloje būtų įžvelgęs šimtus gąsdinančių siluetų, tačiau laikrodžiui mušant aštuntą valandą, ten nebuvo nė gyvos dvasios- nei iš šio, nei iš kito pasaulio. Nepaisant to, šiąnakt padarai turėjo pasirodyti-tu neabejojo nei vienas Serbentų kaimo gyventojas.