Pro muilo burbulo langą

Viskas

prasideda tuomet, kai lietus pasiekia pusiaukelę tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas lašelis užkopia į skaidrumo viršūnę ir įgavęs dar didesnį pagreitį krinta žemyn. Kuomet susilieja su žaliu žolės liežuvėliu, kurį vasarą paėmęs tarp dviejų pirštų imi švilpauti arba nublukusiu violetiniu dobiliuku, tas lašelis kavimpa švelnia vanile. Aš pats to nežinojau, man tik sakė, jog būtent taip ir yra. O aš jaučiausi pernelyg galingas, kad tuo tikėčiau. Ir visuomet maniau, jog esu pernelyg stiprus, kad turėčiau savo angelą sargą.  

Burbulas po burbulo

kilo balose, kuomet pasileidau tekinas per balas, rankomis glostydamas švelnų pietvakarių vėją ir blyškiuose saulės spinduliuose besišypsančius lietaus lašelius, kurių vaivorykštinės akys dabar spindėjo kaip niekada ryškiai. Basas mano kojas kuteno akmenėliai, kuriuos vaikystėje rinkdavau saujomis, kad atrasčiau vienintelį, patį gražiausią.

Atsidaviau nuostabiausiai moteriai,

kokią tik gali pažinoti vyras - laisvei. Ji glamonėjo visą mano kūną, o  aš, apimtas ekstazės, išsitraukiau kišenėje teliuškavusį muilo burbulų indelį. Užsimerkiau pūsdamas, o atsimerkęs galėjau sunkiai sugaudyti kvapą, matydamas,  kaip vienas muilo burbulas skinasi kelią į dangų tarp daugybės lietaus lašų, kurie lyg puolę angelai krito žemėn.  

Mergaitė,

kurios gelsvi plaukai plaikstėsi ore, gaudydami kiekvieną vėjo šnabždesį, užmerktomis akimis skuodė per balas, apsiavusi ryškiai raudonais vasariniais bateliais. Nuo jos pasklido švelnus vanilės kvapas. Ėmiau ieškoti žodžių, kuriais turėjau nutraukti vėjo šnabždesius, nors pats nežinojau kam to reikia. Dar akimirka ir pro šalį viena valtimi praplaukė šaižus automobilio stabdžių garsas, sulėtinti praeivių judesiai, kuriais jie bandė griebtis sau už galvos ir silpnas vėjo balsas, maldaujantis jo niekam neišduoti.  

Žengiau žingsnį,

užkliudydamas kažką panašaus į vasarinį batelį. Ant netoliese stūksojusių sūpuoklių sėdėjo ir kukliai šypsojosi mažasis angelas sargas, ilgais gelsvais plaukais. Saulės spinduliai jam krito ant išbalusio veiduko, o akis ėmė kutenti taip, kad galėjau išgirsti jį čiaudint. Maži, ryškiai raudoni bateliai spindėjo ant jo kojų, o daugybė muilo burbulų skraidė aplink mane, kol tyliai sprogdavo, susidūrę su skaidriais lietaus lašeliais. Kartais pabusdavau, manydamas, jog tai tebuvo sapnas, kuriame tikėjimas, palaima ir skausmas suvirto į vieną pusę lyg baltai juodi domino kauliukai.