Nog kumelės dribc

Jau pavakarys. Bet saulė dar per visų kačergų. Macyc, nakciu irgi nebus lietaus, ba nepanašu – dangus čystas, čystas, jokio dėbeselio. Tai gerai, ba ir šieno pašienauto yra nemažai. Nu kad dar palaikytų nor porą dzienų. Tai ne ciej kolūkiniai laikai, kai nupjaudavo mechanizuotai, varcydavo su traktorium ir suveždavo be rankų darbo. Buvo gi, toki rinktuvai, kurie surinkdavo, ir nuveždavo šienus, ir šiaudus in kluonus arba in kūgius. Kitur gamydavo šieno miltus, arba irgi labai gerų šarų – silosų. O šiuoj čėsu, tai tau nežerta, visi tokius dalykus jau seniai iš pomiecies išlaido. Tokias ir kitokias dūmas Onulė dūmojo beravėdama savo ežias, kuriose  prisodzyta visokio bieso. Kažin kur  jos žmogus – Benadas? Jau macyc, kur tai užtruko. Cik jau nedarbi. Jau, kur tai, draugelius iš po cilto suciko. Nu ir kap varažbitas kokis, cik pagalvojo  ir bac, kažkur link soželkos, pasgirdo daina:
  – Peeer ciltų jooojau,
      Nog kumelės dribc, – ir atrodo, kiek toliau, apie pora balsų pratęsia:
  – Kad tavi perkūūūnai,
      Negaliu užlipc...
    Nu, akurat, balsas tai jol... Onulaij net karšta pasdaro. Tep jau jy nemėgsta tų pijokų, o cia dar ir locnas jos žmogus kartais paslaidzia ir užmina „an korko“. Bet ty daugiausia kalci būna  „tavoryščiai“. Kol jų nesucinka, tai auksinis žmogus, o kap suscinka, tai jau gero nelauk.
  Po valandukės, dar nepamato jy jo, bet išgirsta dainos kartojamus pakucinius žodzius.
  Netrukus pasirodo ir jis pats. Aina neskubydamas ir ajimas nelabai sciprus. Bet jy ravi, kapliuoja žolas ir ciek.
  Banadas sustoja, pacyli, žiūro ir nutaisis razumnų veidų pagaliau klausia:
– Nu, mieloji, tai kaip mūs daržukas auga? Sudzygis tai zdotnai.
Cyku. Onulė nieko neatsako, cik dar naraviau mosikuoja matiku.
  – O tai kas cia pasodzyta? Padabna lyg tai dziegai šabalbonų? Ar ne?
    – Šabalbonų! – meta pusi lūpų paci.
    – Gražiai auga... O kas cia? Cviklukai?
    – Cviklukai, – atsako ana, bet  dar piktesnė ir dar aršiau rauna žolas.
    – Gražiai auga... O, kas gi cia? – rodzydamas in morkvas vėl užklausia.
    Onulė jau visai netekusi kantrybės rėžia iš pecies:
... – By-y... – Bet nebaigia žodzio, numeta kaplį tarpažin ir nusiskubina namų pusėn, palikus savo locnų vyrelį išsižiojusį stovėc. Nu jau, irgi pats laikas, ba ir saulalė paskavojo už kalno.
    Vyrelis pamindzikavis prie ažių ir jau jokių neaiškumų nekliudomas, ba gavo visus atsakymus, panašiai kap dainoj: „nog kumelės dribc“, irgi nukėblino cikriausiai namo. O kur gi daugiau – cik namo.