Jeigu

ir jeigu nerasčiau daugiau
anapus vokų
mingančio vakaro
virpančių meldų
ir tegalėčiau stebėti
į sieną lašančią maldą,
kaip paskutinį
savo skęstančio „aš“ s. o. s.,

manęs jau nebestebintų
veidmainis mėnulis
už purvino lango
ar švytinčios akys
keistam ekrane
ir žodžiai, kuriuos
užrašė žmogus
nuėjęs kelius
ilgesnius negu aš.