Žiemos žiedai

Kaip gera rast tave,
Švelnus žiemos žydėjime.
Pro langus svetimi
Į namo vidų spokso
Nuliūdę angelų veidai,
O pusnyse dar vakar pamesti
Iš ne vilties sulaužyti sparnai.

Jaučiau, kaip jie išėjo
Nei žodžio neištarę.
Prie grindinio medinio
Palikę paltus
Ir židinį užpūtę smėlio gniūžtėm.

Dabar žinau,
Kaip baigėsi žaidimas.
Kai peilio ašmenys nuslydo
Ir suvaidino savo vaidmenį
Man angelų kadaise dovanotas,
Lengvai nuspėjamas likimas.

Guliu ant grindinio medinio
Ir paskutinį sykį
Žvelgiu pro atviras duris
Į vėjo gūsio ganomus
Žiemos žiedus,
Kurie iškart nuvysta
Prie mano sielos prisilietę.