Tavo ir mano žvaigždė

A tšiaurion, ledinėn dykumon nukrito
L abai maža žvigždė.
D augelį metų klajojantis piligrimas rado ją,
O suradęs, pakėlė prie širdies, sušildė,
N ubraukęs, namų ilgesio ašarą, pagirdė.
A tsivedėjęs, iš visų jėgų, sviedė žvaigždę į dangų
I r dabar ji sviečia Tau ir man...