...

Kai vakaras grakščiai

Šalta taure

Išgers lig dugno

Mano esmę,

Ir nepažinsiu,

Ar mirtis,

Ar tavo žvilgsnis

Tiria mano kūną,

Aš būsiu tokia,

Kokia iš tikrųjų,

Kai liksiu ten,

Kur man patinka būti.                  

Niekur.

                                              

Ir visad,                                                

Netgi atminčiai

Išdavus skonį,                                        

Tirpsmą, užkeikimą,

Šitoj sudvejintoj

Liepsnoj nubusiu.

Kai nežinia ištykšta

Ant  rytojaus vynu,

Vis tiek tas pats:

Tu  - atpirkimas to,

Kas buvo tavo.

Aš  - netektis,

Kas buvo mūsų.