Nakties Bliuzas

Nuo gyvenimo užkimę bliuzo balsai mums sekė dainą apie tai kad septintą naktį,
kai dievas viską užmiršęs ilsėjos negyvas, Žmogus pasiklydęs slinko gatve.
O gatvė tiesi, kad net akys skaudėjo. O gatvė ilga, kad išprotėt galėjai.

Ir žmogus pasiklydo baisiausioj erdvėj, baisiausioj būty – savo pasauly, savo nakty.
Ir spengė tyla kaip tūkstantis bičių, ir slėgė dangus savo būtim (lyg teisiantys žvilgsniai).
Ir buvo žiema, šaltesnė už Dakotos žiemas, bet nesnigo nelijo ir vėjo nebuvo.

Iš dešinės – tušti namai ir kiemai, ir girtos tvoros, ir užsimerkę langai,
o iš kairės – tušti namai ir kiemai, ir girtos tvoros, ir užsimerkę langai.
Tarsi tik ką išverstos šiukšlių dėžės ir sudužę buteliai – bet nė kvapo, nė gyvybės.

Iš kur jis, ir kur jis, ir kas jis? Ir pats žmogus nežinojo.
Ir nakty be žvaigždžių be mėnulio, neramus lyg surištas vėjas
Tik svetimų žibintų vedamas, be valios be proto ėjo žmogus.

Ir sutiko pakrypusį medį, be lapų, sudžiuvusį, neradusį kelio į mišką.
- O medi, ką šioj prieblandos gatvėj šitiek amžių veiki?
Ir medis tylėjo kaip kalnai ir išminčiai, ir rėkė kaip kaip dvasios už pragaro stiklo.

Ir medį palikęs, ir paliktas medžio, pranyko gatvėj žmogus,
Ir daugiau niekas nematė, ir nieks negirdėjo jo veido ir balso, ir Jo.
O medžiui pavasaris niekad neatėjo.