Miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojam, pagausinti ir paįvairinti neįmantraus maisto kasdzienybį, in krautuvį tavorų veždavo vienų kart per nedelių. Vienu roz atveždavo ir mėsų su duonu. Kaimieciai, nor ir buvo užimci kolūkiniais darbais, bet sugebėdavo an 60 arų dar išlaikyc porą kiaulių, karvį ir naminių paukščių. Cik kaimuose gyvendami mokytojai ir kitokie tarnautojai ir neturėdami žemės sklypo maistą pirkdavo krautuvėje, o kap nuvykdavo in rajono centrų pirkdavo ty. In miestelio krautuvį atvykdavo ir kai kas ir iš Baltarusijos TSR pakraščio žmonių. Ty, macyc, buvo sunkiau su mėsu. Nor mėsos akvatnykų ir pas mus buvo nemažai, bet ir ciem iš Belorusijos irgi tekdavo šis tas.
Pardavėjos būdavo, ir dzvi, ir trys. Ir nor jos sukdavosi kap vijurkai, norėdamos ku greiciau apiprekinti visus, bet ailė išsivyniodavo net laukan. Bet cia irgi acitikdavo kita bėda, ko greiciau dzirbdavo už prekystalio moteriškaitės ir mažindavo ailios ilgį, tuo labiau mažėjo dešra ir mėsa.
Prieš mani jau liko cik viena motera ir jy in pardavėjų prašneka rusiškai, o gal ir baltarusiškai, arba kap kas sako – gudziškai:
– Vymia! Prosim... – cylokai prataria prašytoja.
Pardavėja, matosi, nesupranta, ko cia iš jos nori.
– Nesupratau. Sakykite, prašom, ko jūs norite?
– Vymia, – pakartoja moteris.
– Nieko nelaukusi, viena pardavėja prišoka arcyn, per prekystalį išciesia rankų ir sako:
– Julia. Aš Julia. Ko pageidaujate?
Nesuprato pardavėja, kad rusiškas žodzis „vymia“, reiškia – tešmuo, bet ne baltarusiškų vardų.