Buvusiems žagariečiams

Žvelgaičio kalnas žilas,
Tai ne rūstūs Kaukazo kalnai.
Pašonėj jo, mėlynai žalias šilas
Ir laumių numinti takai.

Ir kai ankstyvą rytą
Virš Švėtės driekiasi rūkai
Per švelinai būtų pasakyta:
Tai laumių-raganų plaukai.

Priglauski ausį tu prie kalno:
Išgirsi žvangančius ginklus.
Juk tai pilėnai savo pilį saugo,
Apkausto ąžuolo vartus.

Dabar tas kalnas tyliai snaudžia,
Lydėdamas prošl visus
Ir ilgesingą mintį audžia:
“Užsuks kas nors, ar neužsuks“

Todėl visi, kas tik išėjot,
Kviečiu nors kartą per metus
Viešūnėj kalno pasėdėti -
Juk jūs sugrįžot į namus.