O buvo ruduo

Ar pastebėjot, kaip greitai nusirengė medžiai savo geltonai raudoną rūbą?

Kiekvieno savaitgalio pavakarę, kai prisėdu prie lango išgerti karštos žemuoginės arbatos iš oranžinio puodelio, suprantu, kad kaskart geriu ją vis blankesnėje šviesoje. Naktys ilgėja. O jos man atneša nerimą dėl kažko neapibrėžiamo.
Man darosi šalta miegoti. Todėl jau kokius du mėnesius miegu apsikabinus pliušinį zuikį, kuris man nežinomais būdais sugeba šildyti. O kartais, šaltomis žiemomis, netgi išsitraukiu kumštines pirštines, kad naktimis mane šildytų jos.
Aš nemėgstu kalbėti telefonu. Bet man vis dėl to gera, kai kas nors paskambina.
4/5-tąsias savo Gyvenimo laiko aš pati jaučiuosi Laiminga. Bet mano nuotaika lygiai taip pat dažnai būna tiesiog slogi.
Mane svaigina dainuojamoji poezija ir raudonas vynas. Bet jau du mėnesius esu visiškai atsisakius alkoholio.


Ir aš nemėgstu rudens. Ir aš džiaugiuosi žiema. Ir aš noriu daryti angelus sniege, kurio taip maža.

    Todėl man patinka kai lyja lapais ant tako, kuriuo man teks žingsniuoti.