vokų fabrikai

va gurkšnis dar - norėčiau kristi negyva
nes taip gimiau ir gyvenu ne tuo
kas manyje galbūt kvėpuoja mėnuliui
nusileidus sėdint krėsle mėnesiais tuščiais
ar sninga ten ar sninga jūron kai šaltos
rankos liečia kūną kai nieko nejaučia
odos kampeliai o išorėj beoris triukšmas
nerimas liga kuria alsuoju ja gyvenu
tarytum tik joje pasaulis gyvas apaštalais
ir vaistų mesijais ar sužinosi kai numirsiu
apėjusi balta marška


užmerkusi akis siunčiu tau laiškus vėliavom
ir kaspinais apjuostus drebuliu iš ryto kalbančius
ir nerimu kas naktį ar nujauti kai išsproginusi
akis bandau įpūsti oro savo žuviškai krūtinei
o skauda be galo skauda pelekus išmestus ant
kranto nes išsiunčiamos iš čia minutės be atsako
be ateities - tik bilietus dalina reginiams kad
ausyse suspengtų dievo klyksmas - bet žiopčioja
tik žiopčioja klaiki burna - už ką mes taip už ką
aš čia


ir užveria duris darbams pabaigus savo dieną
stakles užmigdo paglosto popieriaus briaunas
ar sužinosi kai numirsiu akims užvėrus langines
nespėjus man išsiųsti paskutinio laiško iš tos
ligos

susirgusio netyčia kūno
kevalo neatpažįstamo
išsikvėpusio artumo