Autoriaus asmeninė amžinųjų vertybių ir kūrybos prasmės paieška Antano RAMONO apysakoje „Mikelis“

Užkulisiai:
Antanas Ramonas buvo vienas geriausių savo laiko lietuvių rašytojų, bet anksti žuvęs, primirštas ir nepakankamai įvertintas. Ši esė yra vienut viena 10\'000 žodžių apysaka. Pilno esė ilgis yra maždaug 4150 žodžių (koks turtingas A. Ramono kūrinys, kad suspaudus ir nepilnai nagrinėjus, esė užėmė beveik pusė kūrinio) o čia pateikiama sutrumpinta 1800 žodžių versija.
.
Nors esė prasmingesnė tiems, kas skaitė A. Ramono apysaką, bet siūlau perskaityt ir nepažįstantiems Ramono kūrybos - tai ir šiokia tokia pažintinė kelionė į autoriaus pasaulį, galbūt susidomėsit ir kitais kūriniais.
.
Šis esė buvo parašytas kaip baigiamasis kurso darbas mokykloje, gerai įvertintas, tada sutrumpintas ir atspausdintas „Naujojoje Romuvoje“. Čia matote maždaug tokią versiją, kokią skaitė „Naujosios Romuvos“ skaitytojai. Pilna versija turbūt yra pakankamai ilga, kad atbaidytų nuo skaitymo. Galbūt vėliau, jei kas norės, patalpinsiu ir pilną variantą.
.
Skliaustai su skaičiais po citatų rodo citatos puslapį iš Antano Ramono apsakymų ir apysakos rinkinio „Ramybės kalva“ (7 meno dienos, Vilnius, 1997).
.
.
.
.
„Autoriaus asmeninė amžinųjų vertybių ir kūrybos prasmės paieška Antano Ramono apysakoje „Mikelis“
.
.
Apysaka Mikelis – ne tik paskutinis, bet ir pats svarbiausias bei artimiausias autoriaus vertybėms Antano Ramono kūrinys. Joje daugiau autobiografinių detalių nei bet kuriame kitame autoriaus darbe: pagrindinis veikėjas taip pat yra praeitimi besižavintis ir laikotarpio sistemai besipriešinantis rašytojas. Autorius amžininkams teigė susapnavęs šią apysaką ir ją užrašęs – kūrinio pagrindinio veikėjo nušvitimas taip pat ateina kaip sapnas, kurį užrašyti yra pagrindinis Mikelio tikslas. Jis rašo, kad nepraleistų nieko, ką nori išsaugoti, perteikti. Kartą A. Ramonas pasakė: „Mes visą gyvenimą rašome vieną knygą, tapome vieną paveikslą ir nueiname... taip ir neparašę, taip ir nenutapę. “  Į Mikelį  rašytojas sudėjo viską, ką dar skubėjo suspėti pasakyti, tarsi nujausdamas artėjančią nelaimę (kūrinyje taip pat nuolat juntama mirties, išsiskyrimo grėsmė). Ši apysaka yra jo palikimas žmonėms, per gyvenimą sukauptas suvokimas, patirtis – viskas sudėta į vieną skrynią ir užšifruota apysakos raktu. Kad atvertum tuos lobius, pamatytum autoriaus pasaulį, jo šauksmą, jo suvokimą, turi suprasti Mikelį, „pajausti, ką jautė lašas, skubėdamas užrašyti šviesą, kuri jį sudegino“.
Ši apysaka nepaprasta ne užslėptomis mintimis ar nepapasakotomis siužeto linijomis, o savo nuoširdumu, pasaulio suvokimu ir grakščiai perteikiamomis autoriaus vertybėmis. Tai bene vienas nuostabiausių kūrinių apie kūrybos esmę, apie kūrėjo gyvenimo prasmę, tikslą. Jame subtiliai atskleidžiama autoriaus patirtis. Mikelyje nereikia ieškoti ko nors, kas nėra pasakyta, pakanka suprasti ir interpretuoti tai, kas yra pasakoma, ką veikėjas rodo savo gyvenimu, savo patirtimi, savo kančia.
.
Šiame kūrinyje nėra skubėjimo, nėra nuotykių. Visa, kas vyksta, – ieškojimas, rašymas, mirusios mergaitės sutikimas, sėdėjimas kartu vakarais – yra, jei ne sustojęs laikas, tai itin lėta savo vietos pasaulyje, kūrybinio nušvitimo paieška, bandymas kūryboje perteikti amžinąsias vertybes.
.
„Visą laiką ieškojo to aštraus gyvenimo pojūčio“ (144), – šitaip pradedamas kūrinys. Tiek mums autorius pasako apie veikėją – norintis patirti gyvenimą, jausti, ką reiškia būti iš tikrųjų gyvam, surasti gyvenimo prasmę. Pagrindinis veikėjas yra rašytojas, rašantis sau: „... niekada nebus tokio skaitytojo, kuris skaitytų su tokiu pat širdies virpėjimu, nervų įtempimu, užsimiršimu, kaip jis rašė“. Užčiuopęs gyvenimo pojūtį, turi jį užrašyti, kad nepamestų, kad niekad nepamirštų ir galėtų perduoti pasauliui. Jis – žmogus, klajojantis tarp fantazijos ir realybės, norintis ir galintis pajusti ir matyti tai, ką mato, jaučia kiti: „... norėjo jausti tai, ką jaučia lašas... juto, kaip tampa tuo valkata... matė pasaulį jo akimis“ (144). Jis ieško „to aštraus gyvenimo pojūčio“ įvairiais būdais: klajodamas po savo fantazijas, susiliedamas su realybe, kovodamas, kad atrastų savąjį suvokimą. Tai ir yra didžiausia apysakoje akcentuojama vertybė – sielos nušvitimas, kai žmogus patiria pasaulio prasmės ir grožio suvokimą. Veikėjas nuolat laukia akimirkos, kai viskas taps aišku ir atsivers tikrasis, dvasinis grožis – „grynuoju akinančiu pavidalu pasirodys prieš akis, ne kūno akis, bet dvasios akis, dvasios, kuri tą mirksnį praregės. “ Jis „keldavosi užrašyti kokio nors staiga per miegus atėjusio vaizdo, sapno, prisiminimo, spalvos, garso, kvapo, aidinčio žodžio naktyje... “ (149) ir visa tai nuguldavo jo portfelyje: netvarkingi padrikai surašyti lapai, nesaugomos nubrozdintos mintys... Veikėjas iškelia probleminį klausimą: ar atsivėrus sielai, patyrus tą akimirką, kurioje „palaimos ir džiaugsmo bus tiek, kiek žmogus neturėtų, jei ir šimtus metų gyventų... “ (150), yra kas nors daugiau? Ar jo gyvenimas dar kada nors galės turėti grožio, prasmės, ar praėjus tai akimirkai visas jo vidinis pasaulis netaps tuščias, o siela apakus, nes visa, kas liks, bus tik pelenų sauja, palyginti su tuo nušvitimu. Dėl to jis ir nori pasipriešinti laikui, aplinkai, kad nušvitusi šviesai neužgestų ir kad kažkas kitas jos neužgesintų.
.
Ir jis bėga nuo grįžtančios vizijos, nakties sapno, nepatirto išgyvenimo, bėga nuo galimos šviesos, mano esąs dar nepasirengęs, dar negalįs užrašyti viso to: „čia nespės, sutems“ (151). Čia pirmą kartą parodomi Aušros vartai – simbolinė vartų, pereinamosios erdvės tarp dviejų pasaulių, detalė. Mikelis pasiduoda kviečiamas nerealaus pasaulio, ir vienintelė vieta, kur jis galėjo jaustis ramus, vienintelis jo išsigelbėjimas – į amžinybę žvelgiančios Madonos akys. Tik jų natūralumas ir liūdnumas gali atitraukti veikėją nuo grėsmingai grįžtančio nesapnuoto sapno. Tai rodo pagrindinio veikėjo tikėjimą. Tikėjimą ne tik šventojo paveikslo galia, bet ir savo vizija, kūrybiniu nušvitimu ir kūrybos amžinybe. Vizijoje Mikelis susitinka prieš šimtmetį mirusią, bet nepasikeitusią merginą – kūrybos simbolį šioje apysakoje.
.
Sukuriamas vaizdas, kad laikas šiame kūrinyje nesvarbus, kad jis nejuda ir nedaro jokios įtakos veikėjų santykiams, gyvenimui. Laikui nėra suteikiama niokojimo ir sendinimo galia, autorius tik sukuria istorinio laikotarpio, šiuo atveju neigiamo ir emociškai destruktyvaus, foną. Laikas gali sugraužti tik materialius daiktus, o tai, už ką čia kovojama, kas yra vertinama, nėra materialu, tad laikas tampa bejėgis. Veikėjai – jis ir mergina – nepasiduoda laiko tėkmei, nesugrąžinamam bėgimui pirmyn. Ji jau atsibusdama iš miego švininiame karste tarsi parodo, kad laikas nėra kliūtis jiems būti kartu, kad galbūt net neegzistuoja. O mirtis tampa nebe tokiu visa užbaigiančiu dalyku. Tai mergina pasako ir kalbėdama apie savo motiną – „anksti išėjusią, ji taip ir pasakė – išėjusią, tarsi jinai būtų tikrai tik išėjusi, motiną“ (160). Mirtis tik sukuria nežinią, sieną tarp būties ir nebūties: „tas „nežinau“ brėžė neperžengiamą, nors ir nematomą ribą“ (160).
.
Pagrindinio veikėjo ir archeologo kasinėjimai simbolizuoja kažko seno paieškas – žmonių gyvenimų, pamirštų, bet amžinai likusių. Senoje koplyčioje Jis randa ją, prieš šimtmetį mirusią bajoraitę – Antanas Ramonas jos paveikslu personifikuoja kūrybą. Veikėjo santykis su mergina yra jo santykis su pačia kūryba. Merginos išlikimas simbolizuoja kūrybos amžinumą – ji gal tik „šiek tiek pablyškus, tarsi kiek per ilgai miegojęs žmogus“ (157). Ji nėra tobula: „ji nebuvo graži, bet kažkodėl itin miela ir sava“ (158), nes natūralumas turi turėti trūkumų, kad būtų žavus savo paprastumu ir kartu išskirtinumu. Ir dėl jos paprastumo jis nepajuto jokios baimės, jokie susikurti prietarai jo neveikė. Ji ir buvo tas jo ilgai lauktas sielos nušvitimas, tiesos ir vertybių suvokimas. Ji atsirado taip netikėtai ir natūraliai, kad jis nenudegė, jo siela neapako tą pačią akimirką, o juk to jis taip bijojo. Mergina savo patirtį, gyvenimą, vertybes atskleidžia iš lėto, kad jis galėtų neskubėdamas ir nepraleisdamas tai užrašyti, išsaugoti, perduoti – juk tokios vertybės nemiršta, o tik užmiega ir laukia pabudimo. Kuriančiam žmogui nereikia skubėti. Kūrimo procesas amžinas, kiekvienas savo knygą rašo visą gyvenimą.
Prisikėlusi bajoraitė tampa atgimusios kūrybos išraiška, prisikėlusia senąja poezija. Norėdamas ją išsaugoti, Mikelis priešinasi ne tik laikui apskritai, bet ir gyvenamajam metui, sistemai, trukdančiai gyventi taip, kaip jis su bajoraite nori.
.
Jau pirmą kartą pamatęs mirusią merginą, Mikelis suvokia, jog nenustebtų, jeigu ji prisikeltų. Jam nereikia jokių paaiškinimų, nereikia formalumų, viskas yra savaime suprantama. Jis nekamantinėja jos apie bažnyčią miške, jis nežino, kaip atsakyti į klausimą, kiek jai metų, ir jam tai buvo nesvarbu, kol nesusidūrė su sistema... Valdininkas, sistema, kuriai jis ir visi kiti tarnauja, parodomi visiškai priešingi, kupini absurdo ir neigiamumo: „Valdininkas... paliepė pakviesti pilietį N. N. ir įbedė nosį į piliečio N. N. pažymas, lapelius, pareiškimą, kelintąjį kartą tikrindamas, ar tikrai pilietis N. N. yra pilietis N. N., ar tikrai pilietis N. N. yra gimęs tokiais ir tokiais metais tokio ir tokio mėnesio tokią ir tokią dieną ten ir ten, ar tikrai pilietis N. N. gyvena... “ (171); viskas čia pažeidžiama („įsispraudęs į patį kampą viršininkas“) ir negyva („jo žodžiai buvo mirusių žodžių šešėliai“). Tad Mikelis ir prisikėlusi bajoraitė atrodo ypatingi, išsiskiriantys iš aplinkinio pasaulio.
.
Tačiau, kad ir kaip Mikelis stengtųsi, kad ir kaip priešintųsi aplinkai, laikui, mirčiai, galų gale jis supranta, kad yra bejėgis. Sistema jį žlugdo, naikina, bet jis drįsta gyventi, kurti pagal savo vertybes, būti kitoks nei nuvargę žmonės eilėse, kurie susiliejo į vieną neramią, irzlią dėmę, neturinčią nei lyties, nei amžiaus, nei individualybės. Sistema, užrakindama herojų, atskirdama nuo merginos, gali atimti iš jo šviesą, gali atimti kūrybos laisvę, tačiau negali jo sunaikinti, negali sužlugdyti, nes kol jo atsiminimuose bajoraitė gyva, tol jo siela regės ir kvėpuos. Sistema norėjo jį riboti, norėjo bauginti, spausti, kad kupina bailumo apgintų savo niekingą egzistenciją, tačiau „jo neslėgė pasaulis šiapus grotų ir neviliojo, kaip daugelio, anas pasaulis už sienų“ (173). Jų pastangos jį graužti yra bergždžios, nes kūrėjas, net ir netekęs galimybės atskleisti savo vertybių ir ieškojimų pasauliui, dar nėra praradęs vidinių vertybių ir galimybės atgimti.
Uždarytas beprotnamyje Mikelis vėl bando paneigti erdvės ir laiko buvimą: jam laikas atrodo tesąs prasimanymas, būdas bauginti kitus. Sistema uždaro jį, nes jis gali pasakyti kitiems, nes „supranta daugiau negu jie (bijantys žmonės – A. Ū.), mato tai, ko jie nemato ir matyti bijo“ (174). Tačiau niekas negali atimti jo vidinio pasaulio, negali atimti atsiminimų. Viską, ką galėjo prarasti, veikėjas jau prarado: „... žinojo, kad niekad jos nebepamatys, žinojo, kad ją prisimins visada (175) “. Teliko paskutinis jo turtas – atsiminimas tos šviesos, vienintelio tikriausio dalyko, tos akimirkos, kurios taip laukė, kurią bijojo praleisti. Todėl puolė rašyti, trokšdamas įamžinti tą aštrų gyvenimo pojūtį, tą tobulo pasaulio viziją. Čia ir atsiveria visas autoriaus vaizduojamas kūrėjo tragizmas – noras visa išsaugoti, užrašyti, kad niekada nepamirštų, kad galėtų perduoti kitiems, sumišęs su suvokimu, kad jau niekada nebegalės kurti, net perteikti to, ką patyrė, netekęs Jos – taip išreiškiamas kūrėjo santykis su kūryba, jei jos nepripažįsta sistema ir naikina. Ir tai suvokus jį apima apatija.
.
Atsipeikėjęs tampa abejingas, nenori galvoti apie tai, ką rašė, veją mintį, jog tai buvo tik dar vienas netikras sapnas, kad viso to nebuvo. Tuštuma – vienintelis akimirką degusios amžinosios šviesos palikimas. Jis nenori susitaikyti su mintimi, kad pasaulis ir liks toks, koks yra, kad jis yra bejėgis prieš daug už jį stipresnę jėgą, kad jis nieko nepakeis.
.
Vėlyvo rudens vakaro paveiksle vaizduojamos gervės, skrendančios į pietus, beprasmiškai kovojančios su ankstyva pūga, yra tarsi paralelė veikėjų kovos su sistema, laiku, erdve, su mirtimi. Jos žino, kad nepasieks tikslo, bet stengiasi iš paskutiniųjų. Trapi viltis, kad joms pavyks, kad jos pasieks savo šviesą, susilieja su slegiančia neviltimi. Taip ir kūrėjas, susidūręs su stipresne stichija, bando kovoti už savo kūrybą, už jos svarbą keičiant pasaulį. Tačiau pralaimėjęs nebegali tęsti kelionės pasirinktu keliu. Praradęs galimybę kurti, kūrėjas netenka savo esybės, savo gyvenimo prasmės. Kūrėjas kovoja už visą žmoniją, ant pečių neša laiko kryžių ir savo kūryboje užrašo amžinąsias vertybes, kad žmogus, apakęs nuo pasaulietiškumo spindesio ir amoralios erdvės, jų neužmirštų. Kūrėjas, tam paskyręs visas savo jėgas ir visą gyvenimą, kaip senųjų pagonių dievų dvasia keliauja per pasaulį, kol pavargsta, atsigula ir išnyksta iš atminties palikęs savo kūrybą neužbaigtą, netobulą, bet keičiančią pasaulį.
Antanas Ramonas apysakoje atskleidžia kūrėjo santykį su kūryba, su aplinka ir laiku. Lašančio vandens ir pagonių dievų metafora atspindi nesibaigiantį kaitos ir judėjimo ciklą, kuriame kūrėjas – rašytojas, dailininkas, muzikantas, kalvis – yra vienas lašas, ištikštantis ir pažeriantis savo kūrybą po dulkes. O pats kūrimo procesas – lašėjimas – yra amžinas, jo nesustabdys joks laikas, jokia kenksminga erdvė, nes lašą visada pakeis kitas lašas, o „kūrėjo siela persikels į dar nepavargusį“ (179).
.
Supriešindamas du laikotarpius autorius pavaizduoja idealų ir sergantį pasaulius. Viename žmogų formuoja geranoriška ir nuoširdi aplinka, o kitame, realiame pasaulyje – baimė, užsisklendimas ir melas. Nebelieka nieko nuoširdaus, nieko tikro. Tokiame pasaulyje net klajoklis, Rudaminos dvasia, yra nepriimamas ir nemylimas, kupinas neapykantos jį atstumiančiam pasauliui. Tokį pasaulį veikėjas nori pakeisti, nori sugrąžinti vertybes iš praėjusio, idealaus laikotarpio. Prisikėlusi kūryba padeda jam suvokti save ir pamatyti gražų pasaulį, jo siekti ir skleisti „gerąją naujieną“ – kad nuoširdžių, paprastų, gerų žmonių, kuriais galima tikėti ir pasitikėti, visada buvo ir bus, ir niekas – jokia sistema, jokia aplinka ar laikas – to niekada nesunaikins, neprivers sunaikinti žmoniškumo.
.
Apysakoje parodomas kūrėjo tragizmas, aukštinamos amžinosios vertybes, kad žmogus, apakęs nuo pasaulietiško spindesio ir amoralios erdvės, jų neužmirštų. Kūrėjas tam paskiria visas savo jėgas ir gyvenimą. Kaip senųjų pagonių dievų dvasia jis keliauja per pasaulį, kol pavargsta, atsigula ir išnyksta iš atminties.
Pralaimėjęs kovą su stipresne jėga, veikėjas išnyksta, tačiau krisdamas į bedugnę suvokia, kas yra kūryba, suvokia gyvenimo prasmę, vertybių amžinumą. Kūryba tęs savo būtį amžinam gyvenimo ir mirties cikle.