***

Debesys. Kokie jie įvairūs. Pakelk galvą ir įsižiūrėk. Ką matai? Nuo to, kaip jautiesi, priklauso, ką įžiūrėsi.
    Vieną akimirką pastebi besibučiuojančius meškiukus, kitą - mažą drakoniuką, o dar kitą - tiesiog gatvės žibintą. Jei užsinori, gali pamatyt net Napoleoną. Štai ir dabar stebiu - matau širdį. Tiesa, ji nėra tobula: truputį kampuota, kreiva ir kitam iš viso nebūtų panaši į širdį. Bet aš ją matau puikiai. Rodos, kad ji man tartų: „Nesijaudink. Ateis dar tavo metas, kai pajusi begiojančius skruzdėliukus viduje ir kai užlies šiluma bei užsidegs žandai tavieji raudoniu. Nesirūpink ir lauk. „ Ir akimirką tais žodžiais patikiu. Tikiu ir patikiu. Nusiraminu. Kol vėl nepakeliu akių aukštyn ir nepamatau: manoji širdelė suskilo. Dabar atsirado dvi širdies dalys - po pusę. Čia meilė yra - čia nebėra. Žinoma, gali savaip interpretuoti, jog širdelė perskilo ne be reikalo, o kad vieną savo pusę nuneštų tam, kas jos laukia, kad sušildytų ir pakutentų.
    Netrukus iš tos pusės širdelės virsta paukštelis, iš paukštelio lėktuvas, iš to lėktuvo žmogiukas, iš žmogiuko meškiukas ir taip amžinai. Begalę širdelių atsiranda ir vėl išnyksta. Būna ir nebebūma. Ir nėra ko čia tikėtis. Mėgstamiausio debesies gi neišsirinksi kaip žvaigždės ramią rūgpjūčio naktį.
    Taigi meškiukai, šuniukai, žiurkiukai ir visokie kitokie mieli niekiukai, jūs sugebate suteikti tiek džiaugsmo ir iliuzijų, kad net ir nuobodžiausią, karščiausią ir vienišiausią dieną kaime pasidaro linksma ir įdomu.
    Debesys. Kokie jie įvairūs. Tik pakelk galvą ir įsižiūrėk.