Ant netikrų žiemos delnų

Ant netikrų žiemos delnų, kurie ištirps tuoj
Prieš saulę taip, kaip tirpsta damos manieringos
Vos pasigirsta žingsniai riterio po langu,
Piešiu svajonę pirštais šalčio apraizgytais.
Piešiu drugius dar neregėto mėlynumo,
Kokių pati dar niekad niekur nemačiau,
Bet taip gerai žinau, kaip jie šiandien atrodo.
Ir dar  rūkus, vorų nuaustus, bet skylėtus,
Kai pelerinom eglių tampa, joms ištiesus
Gervių kaklus pamėgdžiot bandančias viršūnes.
Ant ledo šilumą piešiu ir nesiliauju,
Tikėt, draugystė tęsis jų ilgiau nei vakar.