Kap buvom paaugliai vaikai, dar prieš antrų karų, tai Merkinėj gyveno daug žydų. Labai daug - buvo cia jų kap kmaros. Trys pirkios - jų, o viena - lietuvių. Ir visi žydai gyveno cik miestelio centri, o dzūkeliai isibarsty pakraščiais. Žydai turėjo netgi žemės insigijy. Bala žino kokiu būdu, galj nuspirky, bet greiciausia tai, macyc už skolas prisisaviny buvo. Ale mum tai gerai buvo. Jiej visokių daiktų užsimanydavo, o mes už padėjimų jiem užsidzirbdavom. Vienos karčemos savinykas vis vėžių prašydavo prie alaus, bet ne kopkių, o sprindzinių. Tai, būdavo, ganydami paažerėm, po akmenim ar šaknim prigaudom tarbų, dzilgelių pridedam, kad nepagaišt ir parginį karves ainam Merkinėn. Gerai mokėjo – pusį lito už vienų.
Vienų rozų, ateinam su tarbu vėžių. Pastaikė tadu Šabo dziena. Žydam ji šventa. Jokio darbelio nemožna dzirbc. Net valgyc pagamyc nemožna, o jau kitokių darbų – gink dzieve.
Pastaikė pakeliui ainanc išgaišus katė. Ar mes tau nesumislysim iškrėsc zbitkos pirmam pastaikiusiam žydui. Paemėm tų katį už vuodegos ir paguldėm žydu an skadų. Dzviese paskavojom ir laukiam – kas cia bus? O vienas tratavoru marširuoja. Neilgai palaukus atsidaro žydo durys... Pažiūro tas in gatvį ir pamato tų katį.
- O ko. Vaike, ateik, padabok, kokis cia paskudnas gyvulys guli?
- O ko man daboc? Pats padabok ar akių neturi?
- Tai kad negaliu.
- Jei duosi litų, tai padabosiu, - prieina vaikas arcyn.
- No?
- Gyvulys kap gyvulys. Katė pagaišus.
- O ko, vaike, nešk nuo mano skadų tų trepnų gyvulį.
- Jei duosi du litu, tai nunešiu.
- Nu ir branginykas tu vaike.
- Jei nenori neškis pats, - vaikas traukiasi nuo skadų atbulas.
- O ko? Ar aš sakiau kad neduosiu? Gešeftas yra gešeftas. Imk tuos du litu ir nešk kuo toliau.
Insimetis kišeniun du litu, vaikas paima katį ir lakia už krūmų pas draugus.
- Jau du turim. Kiek dar mum reikia? Keturių?
Ir tep istorija kartojasi dar keliose miestelio vietose, kol gardziai prisjuokį ir užsidzirbį traukiam namo.