Laiškas ateities kartoms

Šis laiškas skirtas tiems, kurie tiki, kad nieko nėra neįmanoma, tiems, kurie net pačią sunkiausią gyvenimo akimirką nepasiduoda ir eina pirmyn, užtikrintai siekia užsibrėžtų savo tikslų ir niekada nepasiduoda. Net tada kai atrodo, kad nėra dėl ko gyventi ir stengtis.
Šiomis dienomis kaip tik sukanka  10 metų kai įvyko didžiausias žmonijos istorijoje kataklizmas. Kataklizmas, neatpažįstamai pakeitęs visų žmonių likimus ir gyvenimus. Nes būtent prieš  10 metų 2020-ųjų metų liepos 3-ją  sprogo Didysis hadronų greitintuvas. Projektas, kuris turėjo žmonijai atskleisti didžiausias visatos susikūrimo paslaptis vos netapo žmonių rasės ir civilizacijos išnikimo priežastimi.
Vos per kelias akimirkas buvo sunaikinta tai, ką žmonija kruopščiai kūrė ir tobulino šimtmečius.
Vos per kelias akimirkas mes visi netekom daugumos ar net visų savo artimųjų.
Vos per akimirksnį praradom viską ką buvome užgyvenę.
Vos per akimirksnį griuvo visi mūsų ateities planai ir visos svajonės.
Ir žmonijai net nebuvo leista atsisveikinti su savo negrįžtamai prarasta praeitimi. Niekas negalėjo pasakyti savo mylimam žmogui, kad jį myli ir ištarti žodelio ‚‚sudie‘‘. Nes niekas net negalėjo pamanyti, kad ta diena taps pačia skausmingiausia ir žiauriausia žmonijos istorijoje.
Netgi dabar, prabėgus tiek metų po tos katastrofos, nieks negali tiksliai pasakyti kiek gyvybių nusinešė ši nelaimė. Optimistai (kurių mažuma) teigia, kad tą dieną žuvo 3 milijardai žmonių, realistai mano - 4 milijardai, o pesimistai (kurių kiekvienais metais vis mažėja dėl neįtikėtinai didelio savižudybių skaičiaus jų tarpe) prisiekinėja, kad nemažiau 6 milijardų.
Bet tai tik sausa statistika. Tik skaičiai. Jie nei kiek neatspindi to ką tomis dienomis patyrė ir išgyveno žmonija. Nebuvo taip kaip rodoma per filmus, kai tave apie viską išsamiai informuoja televizija (kas atsitiko, kas kaltas ir ką daryti toliau), nes neliko kam informuoti. Tu buvai užkluptas nepasiruošęs. Neperspėtas. Ir svarbiausia, kad nieko negalėjai padaryti ar pakeisti. Iškart po katastrofos sprogimo banga nusirito per visą pasaulį, šluodama ir naikindama viską sau iš kelio. Iškart po jos sekė eilė stipriausių žemės drebėjimų, nes sprogimo galia buvo tokia didelė, kad net išjudino Žemės plutą ir privertė ją banguoti taip kaip jūrą per galingą audrą. Po drebėjimų iškart sekė cunamiai ir potvyniai užlieję apie  50% sausumos.
Kaip paaiškėjo vėliau, dauguma išgyvenusiųjų liko gyvi tik todėl, kad katastrofos metu buvo kalnuotose vietovėse kur jų nepasiekė stipriausio galingumo sprogimo banga. Taip pat jie išvengė ir potvynių, nors vietomis cunamio banga siekė net iki pusės kilometro aukščio.
Daug, labai daug žmonių žuvo tomis dienomis. Tikrai per daug.
Daug žmonių žuvo ir daug vėliau po katastrofos, nes nebuvo kas jiems padėtų, patartų ką daryti toliau ir kaip išgyventi. Iš niekur stebuklingai pagalba neatėjo, nes žlugo visos valstybės ir organizacijos. Žmonės per šimtmečius pripratę gyventi jaukiai ir patogiai savo susikurtame pasaulyje, staiga jo neteko. Žmonės per šimtmečius buvo pripratę, kad jais kažkas visada pasirūpina - staiga suvokė, kad jie liko vieni. O vienas žmogus, tai yra tas žmogus, kuris pasirūpinti savimi turės pats. Štai kodėl milijonai žmonių net išgyvenę didžiausią katastrofą žmonijos istorijoje vėliau vis tiek neišgyveno ir mirė. Jie tiesiog nesugebėjo savimi pasirūpinti. Nesugebėjo savęs pamaitinti tada kai pradėjo badauti, nesugebėjo savęs sušildyti tada kai pradėjo šalti, nesugebėjo savęs pagydyti tada kai susirgo ir nesugebėjo savęs apginti, kada buvo užpulti, nuo žmonių, kurie nors ir ne pačiais humaniškiausiais būdais, bet vis dėl to sugebėjo savimi pasirūpinti. Nes visi, tie vėliau po katastrofos žuvę žmonės, vis laukė kada ateis besišypsantis dėdė ir pasakys: “Dabar aš busiu jūsų vadas ir jumis pasirūpinsiu, pasakysiu ką reikia daryti, kad išgyventumėt,  jus pavalgydinsiu ir atstatysiu mūsų sugriautą civilizaciją“. Bet joks dėdė neatėjo ir jiems teko mirti jo belaukiant.
O tie, kurie išgyveno į gyvenimą kabinosi dantimis ir nagais. Nors negandos nei akimirkos  neleido jiems atsipalaiduoti. Nelaimę sekė nelaimė. Negana visų jau patirtų išgyvenimų juos užklupo radiacijos grėsmė. Per Didžiojo hadronų greitintuvo sprogimą sukeltas katastrofas buvo sugriauta dauguma atominių jėgainių, o tos, kurios nesugriuvo per sprogimą vėliau neprižiūrimos sprogo pačios. Taip i aplinką pateko dideli kiekiai radiacijos dar labiau apsunkindami ir taip nelengvą išgyvenusiųjų dalią. O kur dar įvairiausios užkrečiamo lygos pradėjusios plisti  nuo lauke pūvančių lavonų ir nehigieniškų gyvenimo sąlygų. Visos ligos, kurios anksčiau būdavo be jokio vargo pagydomos dabar tapo beveik mirtinos. Nebeliko nei  vaistų, nei gydytojų.
Bet žmogus nebūtų žmogus jei neištvertų visų sunkumų. Žmonės neveltui  yra Žemės valdovai. Mes tiesiog sutverti prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Ištverti visus sunkumus. Nugalėti visas kliūtis. O nugalėti kliūtis lengviausia kai esi ne vienas. Žmonės tiesiog sutverti gyventi bendruomenėje, todėl nieko stebėtino, kad po kurio laiko jie vėl pradėjo burtis. Iš pradžių į nedideles grupes, o vėliau ir į didesnes bendruomenes. Tarp atskirų bendruomenių pradėjo užsimegzti prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. O tai skatino dar didesnį tarpusavio jungimąsi. Be abejo nebuvo išvengta ir konfliktų tarp bendruomenių, čia vėl gi galima drąsiai pasakyti, kad žmogus nebūtų žmogus jei tarpusavyje nesivaržytų. Šiai ar taip žmonija vėl pradėjo jungtis ir visai nesvarbu ar tas jungimasis buvo abipusiu susitarimu ar primestas už tave galingesnių kaimynų, faktas lieka faktu, kad tai buvo į naudą visiems, visai žmonijai. Nes kartu žmonės yra galingesni, būnant kartu yra padaromi žymiai didesni darbai nei atskirai.
Taigi rašau ši laišką su optimizmu žvelgdamas į ateitį ir tikėdamasis, kad ateityje mūsų ainiai sugebės išvengti mūsų klaidų ir nekartos jų. Sugebės išgyventi visus likimo atneštus sunkumus, taip kaip sugebėjo jų protėviai. Ir sugebės labiau tausoti  ir saugoti savo gimtąją planetą ir visą žmoniją. Nes jei mes visi nesugebėsime išmokti šios klaidos gali būti, kad antrojo šanso ją ištaisyti jau nebeturėsim.


                            Andrew Thomas