Seklys

Neseniai klampinėjau netoli pelkės takeliu ir pamačiau įsmigusi daiktą pelkėje. Iš tolo galvojau, jog tai tiesiog penalas ar kažkas panašaus kaip į moterišką tašę. Priėjęs, iš arčiau supratau, jog tai ne tašė ar penalas. Prdėjau traukti. Ištraukęs nesupratau kas tai galėtų būti. Kai išviniojau iš voratinklių supratau, jog tai vaikiška kuprinė. Ji buvo rožinė su Mikipukuotuko piešiniu, o viduje gulėjo penalas, knygos. Supratau, kad kuprinė tikrai yra antros klasės moksleivės, nes knygos buvo skirtos antrokams.
Mane labai sudomino kaip tokia kuprinė atsidūrė šioje pelkėje. Pirma mintis šovė į galvą, jog čia nuskendo mergaitė, man net šiurpuliukai per odą perbėgo. O antra, kai vaikai ėjo tuo takeliu į kaimą, vaikai žaidė su kuprine - vienas kitam mėtidami. Taip jie galėjo ją įmesti. Tada jau man palengvėjo, bet vistiek reikėjo viską tiksliau sužinoti.
Kitą rytą mokykloje apklausiau jos bendrklasius, bet deja iš jų nebuvo didelės naudos. Tik vienintelis berniukas kažką papasakojo. Jis sakė, jog jie ėjo į kaimą takeliu šalia pelkės ir pamatė katiniuką, kuris buvo įstrigęs toje pelkėje. Tada Pranutė (tai tos mergaitės vardas, kuri pametė kuprinę) nusprendė jį išgelbėti... staiga aš vaikiną sustabdžiau, nes galvoje sukosi mintis – ji nuskendo. Atsigavęs liepiau, kad tęstų. Ji katiniuką ištraukė su bendraklasio pagalba, bet tada pasigirdo iš miško šūvis ir jie leidosi bėgti. Vėlaiu vaikai išsiskirstė. Kitą dieną mokykloje Pranutės nebuvo.
Šiek tiek pagalvojęs supratau, kad ji suspėjo išgelbėti katinėlį, bet bėgdama netyčiom įspyrė kuprinę.  Taigi ji galėjo pasiklysti ir nerasti kelio atgal arba ją sulaikė tas medžiotojas. Daugybė įvairiausių atvejų galėjo atsitikti.
Praėjo kelios dienos, o Pranutės kaip nebuvo taip ir nėra. Tėvai buvo tiesiog išsigande, jog jų mergaitė pasietė. Motina be perstojo verkė, o vyras tiesiog kumščiavo sieną. Policija ieškojo, bet negalėjo nieko rasti tame miške, kol nerado mergaitės lavono. Vargšelė  gulėjo visa išsiraičiusi lyg bandydama išsigelbėti. Ji buvo atvežta į ligonine. Pranutės tėvus įleido pasižiūrėti ar tai kartais ne jų pradingusi dukrytė. Deja tai ir buvo antros klasės mokinė Pranutė Likničiūtė. Jos tėvai pritūpe kampe verkė kokias geras dvi valandas kol neatsigavo. Man leido apžiūrėti kūną. Viską apžvalgės pamačiau mažą randelį ant kaklo. Jis atrodė lyg po smaugimo. Prisiminęs to berniuko pasakojimą – kada jie išgirdo šuvį pagalvoaju, kad tas žmogus gali būti susijės su nusikaltimu.
Po keliu dienų nuėjau į tą mišką apsižvalgyti. Trims valandoms praėjus radau mažą trobelę. Ji buvo medinė, o čia stovėjo kokius septynerius metus. Pasibeldžiau į duris. Jokio ženklo. Pastumėjęs dureles jos atsidarė kaip kokiame siaubo filme. Įžengiau. Ten buvo tylu. Viską apžiūrėjęs dėjau kojas iš to siaubingo namelio. Vienintelį dominti daiktą viduje radau tai juodas kraujotas pirštinaites. Gaila, bet neįstengiau jų sugriebti, nes buvau tikrai išsigandęs, kad medžiotojas grįš ir mane sučiups.
Po tos kelionės praėjus vienai dienai, policija nuvažiavo ir surado tą žmogų ir man leido su juo pasikalbėti. Žinoma, jis priešinosi ir tai rodė jo kaltumą. Išpradžių jis nenorėjo net kalbėt ar viasai ką daryti. Tada prsadėjo tai ko viasai nelaukėme – jis norėjo pulti mane, bet tada pats apsiramino ir atsisėdo. Paprašiau, kad policininkai išeitų, o aš su juo pabendraučiau. Neįtikėtina, bet jis pardėjo verkti ir viskuo prisipažino. Jis sakė, kad medžiojo ir pamatė mergaitę, kuri buvo jo valdžiose ir jis nutarė jai paaiškinti, kad ši valdžia priklauso jam, o ji su išgasčiu jam spyrė į pilvą, paleido katiniuką ir pradėjo bėgti. Medžiotojas Morisas supyko ir ją pasivijęs pradėjo smaugti ir pasmaugė. Sakė, kad ji raitėsi kaip gyvatė, kai aš ją smaugiau. Numetės mergaitės kūną žemėn suprato, jog nužudė vaiką ir pabėgo. Aš labai nustebau, kad pats nusikaltėlis prisipažnino man. Aišku jį pasodino į kaleimą ir pasakė, jog tu išvysi naują gyvenimą tik po penkiolokos metų.
Štai taip aš ir antrą byla atskleidžiau.