Sala

Prisimenu, kadaise turėjau draugę. Ne tokią, su kuria bučiavausi – mes daug dažniau Paryžių vaidindavome. Nemuno Salos pakraštėlyje, po jaunomis pušimis pasitiesdavome iš namų atsineštą paklodę, srėbčiodavome brangų „Cote Rote“ vyną ir kalbėdavome, nutaisę rimtą toną. Viduje juokdavausi, nežinau, ar ji – taip pat, tačiau niekuomet jos akmeniniame veide nemačiau šypsenos.
Turėjo ji tėvą, kuris nuolatos kalbėdavo apie karą. Vengdavau lankytis jos namuose.
Vos pasirodydavome tarpuvartėje, jis vienmarškinis išeidavo į kiemą manęs pasitikti, su cigarete dantyse, pageltusiais pirštais, nervingai linguodavo galvą. Jis baisiai nemaloniai smirdėjo neplautomis kojomis, o Viktorija pašnibždomis, palinkusi, sakydavo:
Ar nesakiau, kad pas tave važiuotume?
Jos tėvas paimdavo mane už rankos ir versdavo išgerti kartu alaus, pasišnekėti. Nežinau, galbūt drąsos neturėjau ar pasidavėlis buvau, tačiau nepamenu, ar teko atsisakyti.
Įgriūdavau į mėlyną minkštą fotelį svetainėje, televizorius birzgdavo pašonėje, o aš palengva svaigdavau nuo alaus putų, sumišusių su žodžiais apie karą.
Ir gerai, jog kariauja. Manai, mes nuo karų nukentėjome? Mes – tik manome nukentėję - išsitraukęs trečią cigaretę iš eilės, jis entuziastingai ieškojo degtukų.
Vėliau jį nušovė. Netyčia, gatvėje, per gaujų susirėmimą. Lengviau atsipūčiau: apsilankymai pas Viktoriją pasidarė lengviau prieinami.
Nežinau, kuris iš mūsų buvome labiau kaltas, tačiau negalėjome praeiti pro knygyną. Susižvalgydavome ir puldavome pro duris. Pasinerdavau į puslapių pusnis literatūros skyriuje,  o Viktorija griūdavo prie knygyno naujienų. Atsiversdavo storesnę knygą ir besdavo nosį puslapiuos. Spaustų raidžių kvapas viliodavo ją ir įsigyti knygas, kurios likdavo neperskaitytos. Prieš mums susipažįstant išsikvėpusias tiesiog išmesdavo, sakydama:
Man ir pačios istorijos pakanka.
Neturėjau ką jai pasakyti, juk nemokamas knygas gaudavau. Vėliau ji aiškindavo man, jog tai grynų gryniausia simbiozė: su manim jai nenuobodu, nes dažniausiai tyliu, matyt, mąstydamas ir nenuvokdamas, ką protingiau pasakius, nei Prustas savo veikaluose dėstė.
Paryžius mums buvo ir Nemuno Santakos adatinis kyšulys – lyg išsigelbėjimas, - pasaulio kraštas. Nuklysdavome tenais tik lietingomis popietėmis ar vėlyvais vakarais, kuomet būdavome netrukdomi tik mudu, nebent tik žiburiams iš tolo cypiant šaltyje ir nežinioje.
Atsikimšdavome „Barmeau vyną“, taupioje šviesoje blizgėdavo lakuoti jos bateliai, nors net į teatrą eidavome „kaip iš gatvės“. Apsivyniodavo kaklą lengvu šalikėliu, įspirdavo pirštus į šilkines pirštinaites, o cigaretę nusmailindavo ilgu raudonu kandikliu.
Žiūrėk, pavogiau – kartą man parodė. Įsitikinau: su kandikliu dūmas sotesnis.
Neklausinėjau, buvau tikras, jog nusipirko.
Ir taip sėdėdavome. Nedaug žodžių apsikeisdavome, o kurie praskrosdavo Nemuno pakrantės tylą, nebūdavo reikšmingi.
Tai išvažiuosi? - netikėtai paklausdavo.
Taip – numykdavau.
Kada?
Neturėjau, ką atsakyti, todėl vėl nutildavau. Jaučiau savyje, jog reikia keisti kryptis ir ne simuliuoti gyvenimu, tačiau statyti miestus savo gyvenimo kelyje.
Skanus vynas... - sakydavau.
Visai nieko. - nutęsdavo ir ji, nors gurkšniai jos rankose pasiklysdavo greičiau.
Dažnai stebėdavau ją, išbėgančią iš universiteto. Dar nė įdienoti nespėjus, ji eidavo į Nemuno Salą. Žinojau, jog laukdavo manęs, tačiau pasirodydavau ne visuomet. Nes taip reikėjo.
Turėjome ir savo sūpynes. Prie apleistų namų, Šilainiuose. Supdavomės išimtinai lietui lyjant, kuomet lašai baksnodavo į veidus, o iš giliai giliai verždavosi kažkoks nepaaiškinamas sunkumas, kuris nusėsdavo aplinkui. Kvėpuoti tapdavo lengviau. Įsispirdavome kojomis į molėtą, sunkią žemę ir be baimės pakibdavome ore, po kojomis matydami tik drungnus namų stogus.
Čia mūsų vaikystės sūpynės. - sakydavo Viktorija.
Tai kad mes ne vaikai... - nesutikdavau.
Vaikai. Vaikai.
Prisimenu mūsų pirmąjį bučinį. Ji primygtinai reikalavo, teigdama, jog tai bus lyg atminimas. Nežinau, galbūt pasidavėlis buvau... Ji prisišliejo prie manęs, ir, be jokių ceremonijų, prilietė lūpomis. Atsitokėjau tik pastebėjęs atsitraukiantį jos veidą ir šiltą garų debesėlį, kylantį jai iš burnos ir ištirpusį mažytėje erdvėje tarp mūsų.
Kito žmogaus seilių skonis kitoks. - pasakė ir nusisuko.
Nedaug šiame pasakojime žmonių. Ir mes buvome vieniši. Du draugai.
Pavasarį supratau, jog man laikas išvažiuoti. Niekam nė nesakiau, tik jai, nes nebuvo kam.
Prisimenu kaip šiandien: per Pėsčiųjų tiltą ėjome link Nemuno Salos, o Viktorija vis po nosimi tyliai burbėjo:
Hmmm... Gerai. Gerai.
Mažytis Paryžiaus miestas išaugo ant baltos paklodės, žalios žalios, iki koktumo, žolės. Vėl kalbėjome rimtai, nė nesusijuokdami.
Gerai, kad mano tėvą nušovė. Kelių daugiau juk jis nebeturėjo – nebebuvo nė kur grįžti, nei... - kalbėjo ji.
Dar gerai, kad knygos kvepia. Ir jų yra tiek daug, kad turėsi ką veikti, kol manęs čia nebus.
Abu nutilome. Įsivaizduojamo miesto pakraštėliai ėmė degti lyg niekuomet nebeišsigelbėsiančios istorijos veikėjų Pasaulio puslapiai.
Išvažiavau giedrą popietę, gegužės aštuonioliktąją. Skridau ir bijojau.
Turėjau draugę. Viktorija vardu ji.


Vasaros pradžioje gavau iš jos laišką. Atplėšęs perskaičiau:

„Skristi – nesąmonė. Siunčiu tau gabalėlį mūsų sūpynių – dabar jos labai juokingai atrodo. “

Mano rankoje buvo mažas pluoštelis gerai pažįstamos Šilainių sūpynių virvės.
Buvo pridėta ir jos tėvo nuotrauka su užrašu kitoje pusėje:
„O man – tik Sala belikus. “

Vėliau sužinojau, jog rado ją po kelių savaičių du draugai, teigę, jog mėgdavę pasisupti Šilainių panoramos pašlaitėje. Jie aptiko Viktoriją nusikabinusią sūpynės virves, permetusią jas per netoliese augusio medžio šaką ir pakibusią lyg milžiniška lėlė, niekada nebuvusi tikru, gyvybės pilnu kūnu.
Nusišypsojau. Viktorija visuomet mokėjo stebinti. Tačiau ilgai sėdėjau ir žiūrėjau į tyliai zvimbiančio kompiuterio monitorių, kur riogsojo ką tik perskaitytas laiškas su žinia. Po tuščius kambarius nenoriai sklido tirštos vakaro sutemos.
Pakilau ir nuėjau prie lango. Pažvelgiau į ramų vakarėjančio Paryžiaus veidą. Užvėriau langines, nors nepalioviau šypsotis dar geras dešimtį minučių.