Kvazimodas

Ko bijo žmogus? Lietaus, griaustinio, vėtros, nusikaltėlio, mokesčių rinkėjo, atleidimo iš darbo, bado, maro, krizės, senatvės? O kas blogiau: ar bijoti paprastų ir natūralių dalykų, ar pasąmonės, kurioje patys ir susikuriame, ko bijoti?

    Telšiuose gyvena tokia moterėlė: nedidukė, liesa, gana prašmatniai apsirengusi, visada pasikvepinusi brangiais firminiais kvepalais.. Tačiau ji neįprasta. Ji turi kuprą. Ta jos kupra tarsi koks kalnelis, suteikiantis begalę džiaugsmo vaikams žiemos metu.

    Vaikystėj mama man visada liepdavo pasitempti, išsitiesti, gąsdindavo, kad, jei neklausysiu, patapsiu tokia pat – su kalneliu. „Nesusirasi vyro, drabužius reikės pačiai pasisiūti“ – perspėdavo mama, kai tik išvysdavome ta moteriškę. Iš pradžių maniau, kad ji stebuklinga, kaip pasakose aprašomos burtininkės, pildančios vaikams norus. Vėliau ėmiau jos bijoti. Ji buvo mistika man. Tačiau po kurio laiko Telšių moteriškojo Kvazimodo nebepamatydavau nei mieste, nei parduotuvėse – niekur ir galiausiai išvis pamiršau apie tokią esant.

    Visai neseniai, nutarusi susitikti su draugais, išsiruošiau į miestą. Beeinant sutartos vietos link netikėtai išvydau tą neįprastąją moterėlę. Išvydau ją po geros, maždaug aštuonių metų, pertraukos. Ji atrodė dar mažesnė, dar labiau susitraukusi nei buvo prieš tai, nepaisant fakto, jog tai aš gerokai paūgėjau. Rodės, akimirką grįžau praeitin ir vėl tapau ta maža, naivia mergaite, kuri vis dar tiki stebuklais ir kuri dar nėra sugadinta komercinio pasaulio. Pažvelgiau savo vaikystės baimei į akis ir ji visa išnyko. Atkeliavo gailestis. Bet gailestis ne jai, o gailestis man. Netikėtai pajutau susikaupusį gniužulą gerklėje, kuris neleidžia ištarti nė menkiausio žodelio. Man pagailo savęs: suvokiau, jog aš visiškai niekuo neypatinga, susilieju minioje ir, kad ir kaip besistengčiau, aš niekada neperšoksiu savo kompleksų ir amžino dvejojimo. Tai štai kokia mano baimė.

    Koks turi būti stiprus žmogus, kad sugebėtų pakovoti su savo paties vidumi?