Veterinoriaus pautai

Susirgo mūs karvė. Kur dėsies – reikia veterinorių šaukc. O jis cik vienas buvo vison Merkinės apylinkėn. Ir visus veterinoriškus darbus padarydavo gerai. Žmonės dziaugės. O ir išgerc siūlydavo –  argi veterinoriu škada?. Pinigų tai jau jam neinsiūlysi. Jis ir gydzydavo, ir kastruodavo, ir telukus  priimdavo. Surasc galėdavai cik anksci ryti.
    Pasėmė tota samagono ir dar nepraaušus – ratuosna. Atvažiuoja, beldzia in duris. Cyku. Dar ir dar rozų. Gal po kokio kecvirto rozo pasrodo tarpdurin  susvėlus veterinorio galva „neprosytu veidu“. Iš vakaro, macyc, buvo biskį padaugyta.
    -A, cia tu? Kokia bėda, kad tokiu čėsu man ramybės neduodzi? Tota  nupasakoja bėdų, katra ir atvijo jį tep anksci.
    -Aišku. Nenugaiš. Butelį turi?
    - Žinoma. –  pacvircina bėgdamas pro duris.
  Vežimi pasrausia šiauduose po sėdzyni ir ištraukia bonkų krūminės.
    - O, tu sėskis gal an laškos, aš nor kelnes apsimausiu.
Klijentas sėdas an laškos, o jo nosin muša kokis tai dvokas ainancis iš palaškės. Mėgina susvaldzyc ale, kad sunku. Net žaugcioc pradeda. Pamato jį tokį veterinorius ir meta:
    - Ai, nepaisyk Cia mano pautai, macyc, sugedo. Visai pamiršau – Paslankis ištraukia iš palaškės tarbų su kuilio kiaušiniais.
    - Matai, užvakar Burokaraiscij kastravau ir parvažiavis, visai gyrtas nespėjau išsikepc, o paskui visai užmiršau. – Tai pasakis
sugriebė maišėkų ir  išnešis kažkur pasdėjo.
  Gėrė jiej tų bonkų, bet kvapas dar neisiskirstis buvo, kol išsivežė veterinorių in savo namus. Net ir naminė ne tokia skani buvo, ba nepadėjo ir cigaretų dūmai, kuriuos begerdami scipriai  dūmino