Kates, kurios kalba be žožių

Visu pirma pasakysiu: mano katė tikra katė, ji nepriklauso nuo nieko. Mano dideliam nusivylimui ar laimei net nuo manęs. Ji išskirtinė, išskirtinė vien jos pradžios istorija. Radau ją globos namuose prieš penkerius metus, tada ieškojau Katino, ne katės... Bet radau ją o gal ji mane? Pažiūrėjo į mane ir viskas, prižiūrėtojui pasakiau, jog tai ji. Jau pačią pirmą dieną ji tapo mano namo vienintele šeimininke ir viskas be kompromisų, aš pildžiu jos norus o ji tuo mėgavosi nuolat... Jaučiu ją be garso ar „miau“ pajuntu kada ji stovi už manęs, iš žvilgsnio suprantu ko ji pageidauja, ji saugo savo teritoriją ir negailestingai iš jos veja net ir gražiausius kaimynų katinus, jai nepatinka būti ant rankų, ji nemėgsta kai ją pažadina, niekada needa is nesvaraus indelio...
  Žinot, mano trispalvė katė vardu Bella gyvena jos dideliam liūdesiui ne viena, nepasisekė jai tuomet kai atsivedė palikuonį ir mes nutarėm jį pasilikti. Mielas pilkas katinas vardu Mažiukas visiška mano katės priešingybė. Jis meilus, jam patinka būti tarp žmonių, tik svetimų vengia, neša į nams visa kas juda: kaimynų šinšilą be galvos, ką tik sugautą žiurkę parnešą per pirmojo aukšto orlaidę kuria meistriškai atsidaro pats, dar paukščius bei žuvis... Keistuolis ne kitaip, reikia su juo pagyventi kad suprastum koks jis. Nesuprantu kaip jie sugyvena tarpusavyje matyt keisto susitarimo dėka.
  Taip ir gyvenu tarp dviejų katinų, dviejų įnoringų padarų. Jau kuris laikas ir kiekvieną dieną jie sugeba mane stebinti, juokinti, nervinti, sukelti baimę ar paguosti. Ar jie kalbasi su manim? o taip be žodžių... per tiek metų jau emiau juos suprasti, jų kūno kalba, kai miega kai stovi ar sėdi, ko nori kai valandą miega prie šaldytuvo, ko kai ašaroja prie vonios durų ar stebi mane besikvėpinančią. Bet dar negaiu jų perprast, manau jos gudresnės už us ir beje kai šią minutę žiūriu į savo katę manu ji prašo vieno: „Einam, aš alkana... o tu nesupratinga“
  Sėkmės visiem kurie gyvena su katėmis