Ar graffiti yra vandalizmas?

Turbūt kiekvienas iš mūsų esame pastebėję ant gamyklų, apleistų namų ar įmonių sienų atgimusius ryškiaspalvius piešinius  bei neaiškios reikšmės užrašus. Eilinių praeivių akimis – šios peckionės tėra nevykęs bandymas kažkam kažką įrodyti, skleisti savo politines pažiūras, parodyti savo jėgą ar nepriklausomumą. Kai kurie žmonės mano, kad tie keisti piešiniai ant sienų (kitaip dar vadinami „graffiti“) yra pasityčiojimas iš meno. Juk ne kiekvienas žmogus, pamatęs graffiti gali tiksliai pasakyti ką reiškia tas užrašas arba piešinys. Neišlavinta akis mato tik ryškias spalvas, neįprastos formos raides, išdėstytas keista tvarka ir įvairius objektus. Ir tai žmones labai piktina, nes jie nesupranta tų piešinių reikšmės. Žmogui būdingas elementarumas. Jis nori ar bent įsivaizduoja, kad viskas turėtų būti vienareikšmiškai aišku. Perkeltinė prasmė čia nepageidaujama, nes žmogaus protui darosi vis sunkiau įžvelgti giliai užslėptą pagrindinę mintį. Graffiti piešinys, kai kurių neišsilavinusių asmenų suvokimu turėtų būti kaip angliavandenis – ir lengvai skaidomas (perprantamas, įskaitomas), ir teikiantis energijos (efektyvus). Tad jei koks praeivis eidamas gatve pamato ant sienos besipuikuojantį ryškų šedevrą – jis pradeda šaukti, kad tai yra vandalizmas, nes tai įmantriąjai peckionei suvokti yra per mažas jo smegenų koeficientas. Pėdina šaligatviu panarinęs galvą ir keiksnoja paauglius, kad šie iš neturėjimo ką veikti niokoja valstybės turtą, jų tėvus, kad neprižiūri savo vaikų ir vyriausybę, kad nesugeba išleisti įstatymo, draudžiančio tokius vandalizmo išpuolius.
          Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad graffiti piešimas yra nelegalus ir daugelyje šalių be nuosavybės savininko sutikimo yra laikomas vandalizmu bei baudžiamas pagal įstatymus. Tačiau kiekvienas writer‘is galėtų pasakyti, kad šis nelegalus saviraiškos būdas tam tikra prasme yra lyg narkotikas. Kas kartą, kai naktį keliauji realizuoti savo šedevro – tave užplūsta milžiniškas adrenalino kiekis, o kraujyje užverda aistra graffiti menui. Purškiamų dažų skleidžiamas šnypštimas - writer‘iui tarsi muzika, kuri maloniai skamba jo ausiai, o nupieštas piešinys – tarsi „Liuberin“ kapsulės su mėlynių ekstraktu – tikra atgaiva nuo kasdienybės rutinos pavargusioms akims.
          Kiekvienas žmogus save realizuoja tik jam būdingais saviraiškos būdais, tad jei yra žmonių, kurie gali atsipalaiduoti piešdami graffiti – tai neturėtų būti vadinama vandalizmu. Writer‘iai iš šio piešimo stiliaus turi dvigubą naudą. Piešdami jie atsipalaiduoja, dalelę savęs palikdami ant spalvotos sienos, jų mintys gali atitrūkti nuo kasdienybės, be to, šis menas yra perduodamas ateinančioms kartoms. O abipusė nauda yra gerai.