Vampyras

Vampyras, vardu Adolfas priėjo prie manęs ir kažką pašnekėjom apie respiratorius, ir kad vampyrams labai apsimoka juos nešiot ir taip toliau, bet man buvo nuobodu ir tikiuosi su Adolfu daugiau nesusidurti. Galų gale- nesaugu.
Geriau pašnekėkim apie tai kas yra mums visiems įdomu. O tai, be abejo, yra mano tėvo jaunystė. Papasakosiu apie tą laikotarpį, kai jis, su savo dviem draugais, Darjušu ir Kšištofu tarnavo.

Tarnavo.
Atsiprašau, truputį užmiršau ką norėjau pasakyt, pala biški.

Va. Tarnavo jie Odesoj. Kadangi ten jie buvo ne tik gabūs bet ir veiksme, taigi jie prisigalvojo visokiausių įdomiausių bajerių. Mano pats mėgiamiausias buvo toks:
Tėvo mama buvo kaulų tuberkuliozės chirurgė, ir į armiją tėvui įdėjo pilna tvarsliavos ir, visokių ten,  pincetų, nerūdyjančio plieno. Pincetai buvo labai tikslūs, net durnai drebančioje rankoje. Taigi tėvas su Kšištofu naktį pasiimdavo pincetus ir iš mažiausių ginklų detalių kraudavo piramidę po Darjušo lova. Jiems didžiausias azartas buvo, kada Darjušas, prieš eidamas miegoti, savo batus nuspirs taip toli po lova, kad visas jų kūrinys ištikš. Kuo ilgiau jie krovė tą piramidę (apie 3 mėnesius, išties) tuo juos apimdavo didesnė karštinė, koks bus Darjušo veidas, kai jie ims isterikuoti dėl ištiškusios piramidės. Galų gale daugelis turbūt nustebtų, sužinoję, kad po jų lova, jiems miegant, vyko nešvarūs darbeliai. Geriausia bus jei apie šį pokštą skaitysite iš pirmų lūpų, skaitytojai.

Iš tėvo raštų:
„Kšištofas su Darijušu sysipyko. Blet. O kol jie pykosi aš sapnavau labai įdomų sapną (ne pamirštant to, kad nėra sapnų  kurie perpasakoti atrodo įdomūs) ir negalėjau draugų pakankinti jį pasakodamas. O sapnavau aš kažkokį rudą Lietuvos kaimą, trobas kažkokias pragertas, baisius nykius arimus, tiesiog Maironio chebros vizija. O fone skamba balsas „Ir visada ir visada ir visada tėvai iš darbo parvažiuoja, o mamos pareina“ - taip keista buvo. Taigi aš pabudau ir spoksau i Kšištofą, ir į Darjušą spoksau. O jie taip juokingai baisiai įsižeidę ir pasipūtę sėdi ant savo lovų ir labai garsiai nešneka. Bet aš gerai įžiūrėjau jų veidus tai man rodėsi, jog Kšištofas pyksta mažiau. Ir aš netgi tariausi atspėjęs kodėl. Kšištovas žinojo, kad jo rankomis pastatyta po Darjušo lova stovi piramidė, o ką Darjušas žinojo? Nieko jis nežinojo! Kol mes statėm piramidę jis turbūt Liusę, Nijolę ir Petrą sapnavo. Ir vargšas neturėdamas jokios paruoštos kiaulystės, aišku, pyko labiau. Taigi viską, kaip čia aprašiau kitados ant lovos sėdėdamas ir maniau. Bet po trijų dienų netaktiškos tylos, Darjušas nutraukė tylą, su didele šypsena. Pasirodo, kad kol mes statėm piramidę naiviai tikėdami Darjušo nekaltumu, tas įdomus žmogus, mums štai kokią pramogą buvo parengęs. Netrukus turėjo būti kalėdų atostogos, mes turėjom važiuoti namo. Aišku, kad tarnavimo metu mes savo civilių rūbų nedėvėdavom. Darjušas suradęs mūsų spintelų raktelius išsitraukė mūsų kožas, ir visas kniedes, kurios stilingai kyšojo išorėj, persiuvo į pamušalą, kad badytų mums pilvus nugaras ir pažastis. Taigi po trijų pykčiaus dienų pasigirdo švelnus ir talentingas, besiprausiančio žmogaus švilpavimas, o aš su Kšištofu pabudę pamatėm ant lempos besisupančias kožas. Mes pradėjom baisiai juoktis supratę kaip vieningai galima slapta juokauti, puolėm įnirtingai matuotis kožas ir patenkinti ramstėm sienas, dejuodami su patosu. Darjušas irgi atbėgo iš vonios pasijuokti kartu. Jisai, kai juokiasi visada dirba su kojom ir su rankom, Jezau, kaip jis žargstosi ir makalai makalai makaluojasi. Taigi iš to džiaugsmo jis spyrė į tapkę, jinai slydo per pusę kambario ir paslydusi po lova ištaškė mūsų piramidę, su nuostabiu krentančių dalelių garsu. Mes šeip ne taip išaiškinom jam kas atsitiko, o tada jau juokėmės iki pat pusryčių, ir valgydamas aš tris kartus paspringau. “

Štai matote kaip gražiai draugavo mano tėtytė su savo draugais. Ir jus pamokyti norėčiau. Niekada negailėkit jėgų, valios ir pastangų pokštams, tai yra labai svarbi pareiga.