------

Nerangūs žodžiai kliūva už minčių, liežuvio. Kūprina, įtraukę galvas, kad tik niekas nepastebėtų, kad tik nesityčiotų ta, kuri juos išleido. Bet jie žino, kad jos piktdžiugiškas sarkazmas skirtas jai pačiai, ji net nenutuokia, kaip liūdna jiems taip slinkti, kliuvinėti vieniems už kitų, dar labiau kūprintis, dar labiau trauktis. Tad jie nepyksta ant jos nežinojimo, argi galima už tai pykti? O ir kas gi leido jiems rodyti nepasitenkinimą, jei jau yra tokie nevykę? Taip, jie puikiai tai suvokia ir kūprina vorele tyliai, vienas paskui kitą, ir baimingai laukia, kol vėl sustums, suvers į krūvą pačius netinkamiausius su pačiais netinkamiausiais. Jie nesiginčys, tik žiūrės vieni kitiems į nieko nesakančius veidus ir kentės, kentės, kol galbūt bus nubraukti. Tačiau nubraukimas - toli gražu ne mirtis! Jis tik perveria, nusijuokia piktai ir palieka gulėt sudrėbtus į krūvą.
Štai tik užmarštis artimesnė mirčiai. Tada žodžiai gali žinoti, kad yra laikomi mirusiais, gali amžinai taip galvoti. Arba iki tada, kol vėl bus atminti. Dažniausiai nebe visas klanas, o tik dalelė. Pakelia vargšą kaip sutrūnijusį rakandą, apžiūri, pamozoja skarmalu dulkėtą veidą, pakrato, pakraipo galvą ir pasideda priešais save. Žiūri. Vėl gręžiasi į krūvą, traukia apipuvusį, sulamdytą tįsalą, velka paskui sunkų, prisitraukusį pelėsio smarvės ir drėbteli šalia pirmojo.
Ne, netinka...