Išpažintės

Keistā muni sukruovė, sujungė ė paleida –
Kažė a nepadarė tievā lemtinga klaida?

Bet tuos klaiduos jau niekam nebėpavīks ištėistė –
Patē reikiejė slinktė par atradėmu raista.

Galiejė mon nuoselė trumpesnė untkabintė,
Ka plaukā nestirksuoto tarsi kėitiausė bintā.

Vo kuojės mona stuoras i pati pėlva remas –
Nedaug kas tebova tuokiūs šėltūs haremūs.

Jug vėsū neatmuši, aš nebovau medėnė,
Bet paleistovė buobo nieks monės nevadėna.

Galiejė mažiau jausma i širdi iguldītė,
Ka pruota neprarastiuo diel sava bjauriū īdu.

Ka duoroma laikīto kāp repliemis sospaudus –
Nelēstom jausmou trīkštė, ka vīrā akims šauda.

Nelēstom džiaugtėis vīrās gražēs ė stuomėningās
Ė par omžieli būtė smarkē ė nalaimingā.

Tuos akis nuodiemingas mon gluostė tuokės vėitas,
Koriuos par pluonas druobės be gala aiškē švėities.

Matiau paveikslus Guojės, kor damas nupaišītas –
Ė vėsas jug nešiuojės daugībė gruožė nišu.

Žėnau, ka nuodieminga eso kāp pėrmė žmuonis –
Nemuoko suvaldyrė nē laimės, nē dejuoniu.

Jiegū nē sopratėma mon neužtenk sustuotė –
Vo užgintėms dalīkams eso tėkra besuotė.

Bet nieks, net mona žmuonis tuo vėskuo nenumana,
Neaiškėno ni draugiems tū paslieptū ruomanu.

Tūs poslapiūs slaptiausē aš vīrus glamuoniejo,
Vo šēp eso tvarkinga, vėn su švėntuom idiejuom.

Iš šuona nieks ni žuodė negal jug mon primestė,
Neso aš paskotėnė, neso aš ni pėrmesnė.

Eto i bažnīčelė ė klūpau pri altuoriaus,
Ė tik pri švėnta krīžiaus atruodau da paduorē.