Lapkričio sapnų giesmė

Slystu sviestuotu paviršiumi. Slystu sapnu ir bevaisėmis pastangomis iš jo išnykti. Sniego lavinoj esu tas vėjo gūsis, nublokštas kritimo, bangų ir sūkurio galios, kuris spėja tik pažvelgti į dangų ir pamayti jo giedrumą prieš naujai sniego lavinai užtemdant akiratį. Ir gal todėl žiema jau pareina, kad pagaliau išpildytų pilnaties viltis ir mano sapnas galėtų pasibaigti realybėje.

Tik nukrenta ir išskyla į tris dalis varveklis. Durklas, pagalvė ir vanduo iš jo lieka. Kažkas, ko šiandien nesulipdysi. Ir vėl pilnačiai teks rodyti ir spręst galvosūkį. Juk kam pagalvė kai vis bėgi ir skubi, ir tik bandai įkvėpti, nes neįkvepi. Kaskart vis užsižiopsai į dangų ir tik vėliau supranti, kad vis dar trūksta oro. Ir kam tas durklas kai negali apsiginti? Juk nėra, nuo ko apsiginti. Nėra nei priešų, nei draugų, nes pats sau esi viskas. Ir kam tas vanduo kai neturi stiklinės atsigerti? Vanduo kaip svajonės kybo nesurenkamas ir padrikas, nes nėra kam jo surinkti.

Tik reikia apsispręsti kol dar ruduo. Ar aš durklą gruodžiui atiduosiu, kad per ateinančius du mėnesius užbaigtų šitą blaškymąsi - tik pilnatis žino, kur reikia padaryti skylę ir ištraukti mane į realybę. O gal pasiimsiu pagalvę ir vaikiškai užmigsiu šitoj lavinoj leisdama įniršusioms snaigėms užliūliuoti mane savo pykčiu ir sapnuoti gyvenimą, nes sapne jau nebegalimi kiti sapnai. Tik jei žiema nuspręs vandenį atimti ir naują varveklį prikabinti aš štai ir toliau žiopčiodama atmerksiu sausas akis dangui, vardan tos akimirkos, kai pamatai naktinę giedrą ir joje varveklio skrydį, rizikuojant išvysti tik naujas tris dalis.

Ir vis mažesnes.

Mažesnes.

Ir ne viskas nuo manęs priklauso. Tik du trečdaliai.