Tikiu

Rugsėjo rūkais negandos vakaro
lyg antklode apsikaišiusios miega.
Įstrižai krintančiu aušros spinduliu
į mane Tavo stebuklas tiesiasi.

Net nesitaikant į sielą susminga
sodrus spalio dangaus gilumos žvilgsnis.
Ir suglumstu taip, kaip debesys sningant,
kai šypsenoj randu neleistiną viltį.

Rytojaus prisiminimai jau šnabžda
nekantriai kuždasi po pirmu šerkšnu.
Prieš žingsnį žengiant, dairausi aplinkui:
gal Tu ateisi su lapkričio lietum...