Kaip tas, kuris žiūrėdamas dangun
kadaise prieš Kalėdas
pilstė vyną ir dalijo duoną,
Dabar ir aš, pajacu apsimetęs,
išdalinu pilkose gatvėse žarstydamas
savos jaunystės juoką.
Tiems, kurie dar sugeba save svaiginti pažadais,
Tuščiais ar kitokiais šventais,
galiu į jų akių taures,
rusvas ar dangiškai melsvas,
supilstyti raudoną lūpų nuodą.
Tik už paskutinę, nedirbtinę šypseną,
kai amžinąjį atilsį giedos,
į šaltą, baltą veidą dailiai įklijuotą...


Juninho





