Čarlzo Bukovskio „Paštas“ recenzija

... Ar gyvenimas yra gražus? Dažnas iš mūsų nematome, o gal net nenori matyti mus supančio gerumo, atjautos, mums brangių žmonių. Užgožti buities rūpesčių ir džiaugsmų nepajėgūs įžvelgti kitokios gyvenimo pusės, suprasti, kad pasaulis gali būti ir kitoks.
          Skandalingu elgesiu bei girtuoklystėmis pagarsėjusio Amerikos rašytojos Čarlzo Bukovskio pirmasis ir vienas geriausių jo romanų- „Paštas“. Žmogaus, nusivylusio jį supančiu pasauliu, dienoraštis, o kartu nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų kupina knyga.
          Autorius, rašydamas šį romaną, nepaisė jokių rašymo etikos normų, kurių turėtų laikytis, o ir laikosi dauguma rašytojų. Romanas pasižymi gausa minčių, perpintų ironijos elementais, paskanintos aštriu prieskoniu, kuris šiai knygai suteikia ypatingą „skonį“.
            „Pašto“ herojus Henris Činaskis - eilinis pašto tarnautojas, savo dienas skandinantis alkoholyje, lošimo namuose, laisvo elgesio merginų apsuptyje. Didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime autorius kalba visų vienišių, nelaimėlių, pasiklydėlių ir silpnavalių šneka. Romane „svajonių šalies“ Amerikos, tikrovė atvira ir negailestinga: nutriušusių barų, darbininkų, prostitučių ir visokių nevykėlių pasaulis.
            Autorius atskleidžia tą gyvenimo pusę, kurią ne kiekvienas matome ar norėtume matyti. Mano nuomone, šis kūrinys - tai dalis autoriaus gyvenimo. Pasak jo, romaną parašyti jam prireikė dešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimt cigarų. Romano herojaus žodžiai „ aš nė dienos nebūčiau išgyvenęs neišgėręs“ tarsi atspindi ir paties autoriaus gyvenimo būdą.
          Romano stilius yra labai paprastas ir aiškus. Autorius laisvai ir tiesmukiškai reiškia savo mintis. Nesunku suprasti, ką jis norėjo tuo pasakyti. Vienas iš pavyzdžių - santykis su aplinka. „Aš jau senai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie būtų“. Tai parodo, jog knygos herojus yra visiškai atsiribojęs nuo žmonijos ir gyvena savo gyvenimą.
          Ši knyga, manau, nėra paprastas. nieko vertas skaitalas. „Paštas“- tai kūrinys, verčiantis į gyvenimą pažvelgti iš nugaros. Pajusti, pamatyti gyvenimą tų žmonių, kuriems vienintelis rūpestis- stiklas viskio ir keli cigaretės dūmai prieš miegą.
          Čarlzas Bukovskis nepamiršta kaskart šliukštelti šalto vandens stiklą mums į veidą ir primygtinai reikalauja, nuolat pamąstyti apie mus pačius ir mūsų vietą šiame pasaulyje.