*

Nemunai patvino.
Mačiau, kaip subėdo tądien
žiemkentės mergaitės
apverkti anaten nubėgusios
vasaros.
Margos galvelės
užtvindė pakrantes,
ir egocentriškas dangus
įpynė plunksnų gausybę
už dešimties mylių
lygiuos matiniuos plaukuos,
(kad tik į jį žiūrėtų).
O ir diena buvo graži...
tai niekas ir neregėjo,
kaip mergaitės liūdėjo,
o upės pamažu brinko.