Ryžtas

Birutė, Mindaugas, Birutės sesuo Stefanija kartu su tėvais buvo ištremti į Sibirą Irkutsko sritį. Po dešimties metų jie visi sugrįžo į gimtinę. Birutė ir Mindaugas sukūrė šeimą dar Sibire, tad ant rankų parsivežė vos poros metukų pirmosios meilės vaisių- dukręlę Indrą. Ji buvo pakrikštyta dar Sibire. Indrutės krikšto mama buvo Stepanija. Pastarąją mergaitė visada vadindavo kūmyte. Jaunoji pora ir kūmytė įsikūrė viename pietvakarių Lietuvos priemiemiesčių. Birutė su Mindaugu iš karto kibosi už gyvenimo: įsigijo porą karvių, keletą kiaulių, pulkelį triušių, vištų ir žąsų. Birutė dar gi ir siuvo visiems aplinkinims. Mindaugas pradėjo dirbti statybose ir po darbo padėjo žmonai ūkyje. Kūmytė įsidarbino mėsos kombinate. Atliekamą nuo šeimos poreikių pieną bei kiaušinius Birutė realizuodvo aplinkiniams miestiečiams. Gyvenimas sukosi sparčiu ratu, kasdien atnešdamas vis didesnę naudą.
  Birutė buvo aukšta, juodaplaukė, surišta plaukų kasa viršugalvyje, vidutinio kūno sudėjimo. Ji turėjo skambų, švelnų balsą, visad būdavo linksma, linkinti daug gero visiems žmonėms, turėjo meninį skonį aprangoje, aplinkos tvarkyme. Mindaugas taip pat buvo aukšto ūgio vyras, stambus, galingų ir nagingų rankų, mėlynakis, skaidraus balso tenoras. Bet, priešingai, nei žmona- mažai kalbus.
  Gimtinėje susilaukė dar dviejų savo atžalų: Agnės ir kiek vėliau- Miglės. Visos mergaitės augo itin rūpestingoje mamos priežiūroje. Miesto mokykloje  buvo mokslo pirmūnės. Indrutė iš pat mažens traukė nors sužinoti kas esti varlės viduje. Dar būdama mažytė ne kartą brisdavo į kiemo tvenkinį gaudyti varlių. Sugavusi varlytę su peiliuku ją cypiančią skrosdavo. Indrutė taip įsijausdavo į daktarės vaidmenį. Ji taip ir sakė: „ Aš užaugusi būsiu daktarė“. Agnutė į varlės gyvybę nesikėsino. Ji paveldėjo iš mamos greito bendravimo su žmonėmis charakterį, dėliojo knygas ant lovos ir vaidino mokytoją. Miglė buvbo mažai kalbanti, drovi, bet mėgo piešti, skaičiuoti, konstruoti. Mama mergaitėms nupirko ir akordeoną, samdė muzikos mokytoją. Taip mergaitės augo be didesnių rūpesčių. Vienok, vieną dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė į jų šeimos židinį. Iš gydytojų buvo sužinota, jog mama serga itin sunkia liga- vėžiu. Visą savaitę pradėjo kankinti neapskomi skausmai. Indrutė verkdama kreipėsi į savo krikšto mamą: „ Kūmyte, reikia gelbėti mamą, ji jau nebeištveria skausmų. Nedelsiant reikia vežti į Klaipėdą. „ Kūmytė tą patį rytą suorganizavo lengvąją mašiną ir už keletos valandų visi trys: Birutė, Mindaugas ir Stepanija atsidūrė Klaipėdos ligoninėje. Pagyvenęs, bet labai nuoširdus gydytojas apžiūrėjo pacientę ir paguldė į ligoninę. Kitą dieną buvo sužinota, jog vėžys esti paskutinėje savo vystymosi stadijoje. Žinoma, visus prislėgė ši diagnozė. Birutės sveikata kasdien nenumaldomai silpnėjo ir silpnėjo. Praėjus vos savaitei jau matėsi, kad rytojaus dienos gali ir nebesulaukti. Kūmytė
turėjo Klaipėdoje pažįstamų medicinos darbuotojų ir prašė jų pagalbos, kad sudarytų galimybę mergaitėms naktį pamatyti dar gyvą mamą. Viltis išsipildė. Apie vidurnaktį vieno iš gydytojų ir medicinos sesutės lydimos mergaitės buvo įvestos į mamos palatą. Jai į nosį buvo įvesti vamzdeliai maitinimui. Mama jautė, girdėjo mergaičių balsus, nes skruostu nuriedėjo ašara, bet gulėdama ant nugaros negalėjo nei pajudėti, nei ištarti kokį nors žodį. Mergaitės labai susigraudino, atsiklaupė prie jos lovos, padėjo galveles ant paklode apklotų kojų ir tyliai tyliai alsavo, nenorėdamos pravirkti, suteikdamos mamai lyg paskutinę viltį, kad jai gali dar būti viltis pagyti. Po kokių penkiolikos minučių mergaitės turėjo palikti palatą. Tai iš tiesų, mergaitės taip paskutinį kartą su gyva mama atsisveikino. Ryte jos širdis užgęso. Šeima ir kaimynai sugraudinti ruošėsi laiduotuvėms.
  Tai buvo gegužės mėnesio antroji pusė. Gamta jau buvo apsidengusi žaluma. Indrė jau mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje ir ruošėsi abitūros egzaminams. Mergaitei buvo nepaprastai sujaudinta. Tačiau visos trys sesutės susigūžė į vieną lizdelį, tarytum bitutės, sėmėsi stiprybės, kad nepalūžti gyvenimo kelyje. Indrutė išlaikė egzaminus ir gavo vieną ketvertą. Reikėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams į medicinos institutą, bet prieš tai dar abiturientų išleistuvės. Sesutėms padedant, Indrutė išleistuvių vakarą atrodė viena iš skoningiausiai ir elegantiškiausiai pasipuošusių abiturienčių.
  Tuokart Indrutei nenusišypsojo laimė tapti medicinos instituto pirmakurse- pritrūko balų. Daugelis Indrutę atkalbinėjo, kad reikia rinktis kitą specialybę. Bet ji kietai atsakė: „Stosiu tik į mediciną“. Indrės šeimos giminaitis Pranas dirbo klinikose. Ją priėmė gyventi savo namuose. Indrė įsidarbino vienoje iš Kauno klinikinių ligoninių sanitare. Ten dirbo ir kartu lankė parengiamuosius kursus medicinos institute. Po devynių mėnesių vyko egzaminai. Išlaikius pirmąjį egzaminą, Indrutė skelbimų lentoje išvydo neregėtą stebuklą: užrašą- Laimingieji. Ji įrašyta pirmąja. Neapsakomas džiaugsmas. Visos bėdos ir nuoskaudos liko užmirštos ir jau praeityje. Agnė tapo šeimos galva, nes tėvelis vedė kitą moterį ir išėjo gyventi pas ją. Agnė įsidarbino vaikų darželyje, augino agurkus lauke ir šiltnamyje, kad pardavus galėtų išlaikyti dvi seseris. Indrė atostogų metu taip pat dirbo. Agnė ir neakivaizdiniu būdu mokėsi pedagoginėje mokykloje. Bėgo metai. Indrė sėkmingai baigė medicinos institutą ir pagal paskyrimą, kaip gydytoją terapeutę, nukreipė  į vieną iš Pamario miesto ligoninių, kur ir šiuo metu dirba ir vadovauja vienam iš ligoninės skyrių. Ji ištekėjo, išaugino dvi atžalas sekančias mamos profesijos pėdomis. Vyras inžinierius, nuostabios širdies ir gerbiamas kolektyve ir šeimoje. Agnė toliau rūpinosi, kad jos jauniausioji sesutė įgytų aukštąjį mokslą. Taip, ji baigė politechnikos institutą ir tapo diplomuota inžiniere, sukūrė šeimą. Agnė neakivaizdiniu būdu studijavo aukštojoje mokykloje ir įsigijo pedagogės specialybę. Išsipildė ir jos svajonė, gimusi vaikystėje. Agnę nuskriaudė asmeninis gyvenimas: ją paliko vyras su maža dukrele.  Bet Agnė nepasimetė, išleido savo atžalą į mokslą. Jos dukręlę traukė architekto darbas. Jai daug patarimų davė bei padovanojo savo braižymo įrankius buvęs vienas žinomų šalies architektų ir skulptorių, dabar išėjęs anapilin. Agnės dukrelė jau kelinti metai studijuoja architektūrą užsienyje. Indrės vyras Agnės atžalai ištiesė pagalbos ranką besimokant vidurinėje mokykloje, nelieka nuošalyje ir jos studijų metu.
    Gyvenimas koks bebūtų skaudus ir sunkus, bet ryžtingai siekiant kilnių užsibrėžtų tikslų, visada pražįsta gražiausiu žiedu, subrandinusį gardų vaisių. Tai liudija apsakymo gyva mergaičių pamokanti istorija.