Turėjo ateiti

Ir turėjo ateiti ta vasara, o tiksliau jos pradžia, birželio mėnuo - šiltas ir saulėtas, kaip niekada anksčiau, kiek atsimenu. Tarsi per šviesus, per žalsvas, pernelyg žaliuojantis po saule, pro kiaurus debesis, kur ne kur susitvenkusius į kamuolius. Tikrai jau turėjo kvepėti alyvos. Du skirtingų žiedų medžiai šalia vienas kito. Tarp jų - vingiuoti takelis, dar pavasarį išplautas gausaus lietaus, dabar, kiek perdžiūvęs, nes jau kurį laiką nelijo.
Jo gale stovėjo senė, kaip šiandien atsimenu: susikūprinusi, liesomis rankomis, žirnio spalvos rainelėmis.
Mąstė apie kelionę, tiksliau jos pradžią, kaip atsisveikins. Pirmiausia su žydinčiomis alyvomis, tada sodu, obelimis ir kriaušėms. Nors labiausiai ji saugojo slyvmedį, jauniausią medelį, dievino juodai mėlynas jo uogas. Prisinkdavo jų kelis kibiriukus kas rudenį, labai mažus kibiriukus, kartais didesnius, tada supildavo į vieną pintinaitę. Ją pastatydavo savo tamsioje virtuvėje, netoli stalo kojų, ir kažko laukdavo.
Tikrai senė turėjo turėti šeimą - gal du suaugusius vaikus ir vyrą. Pirmi galėjo gyventi kur nors labai toli, ją pamiršti, juk viską su laiku pamiršti, bet vyras, tarkim, dar kiek stipresnis rankomis, tikrai būtų ją apgynęs, neišleidęs į tą kelionę, nes ji nenorėjo palikti namų. Kokie ten namai? Lūšna. Jokio palikimo.
Gerai, kad jokio.
Ji tikrai nesugalvotų, kaip visiems padalinti. 
Ar jau trečia valanda vidudienio? Sunkiai prišlubavo prie manęs ir paklausė. Aš išsigandau; senė žiūrėjo į mane, išvydau kaip stipriai ji tvardosi. Mano akys pradėjo perštėti.
Ta valanda, ta.
Atsisuko atgal į savo lūšną, pagalvojo, kodėl nebuvo laiminga, joje nebėgiojo mažos vaikų pėdutės? Buvo vyras, bet neliko - kaimo girtuoklėlis žiloje senatvėje, kada sunku tapo. Kas tarp jų galėjo būti? Geriau jau taip.
O paskui - į kiemą įsuka mašina, variklis burzgia, kol nutyla. Paskubomis kažkas išlipa.
Ar močiutė susiruošusi? Patalynės, rankšluosčių, visko jums užteks. Čia tiek neturite, - vyrškas balsas jai aiškina.
Suėmus man už rankų senė kažką kalbėjo, prašė Dievą atleisti jai nuodėmes, stovėjo ir stovėjo, nyko jos veidas, dabar tapo pilkos spalvos, o akys juodos, lyg žvėriuko. Iki kol nušviesėjo, vėl įgavo žalsvą spalvą, ir ji lėtai lėtai nuo manęs atsitraukė, staiga paleido rankas.
Laikas, močiute.
Šalta.
Turbūt šalta.