Rašyk
Eilės (73825)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ir turėjo ateiti ta vasara, o tiksliau jos pradžia, birželio mėnuo - šiltas ir saulėtas, kaip niekada anksčiau, kiek atsimenu. Tarsi per šviesus, per žalsvas, pernelyg žaliuojantis po saule, pro kiaurus debesis, kur ne kur susitvenkusius į kamuolius. Tikrai jau turėjo kvepėti alyvos. Du skirtingų žiedų medžiai šalia vienas kito. Tarp jų - vingiuoti takelis, dar pavasarį išplautas gausaus lietaus, dabar, kiek perdžiūvęs, nes jau kurį laiką nelijo.
Jo gale stovėjo senė, kaip šiandien atsimenu: susikūprinusi, liesomis rankomis, žirnio spalvos rainelėmis.
Mąstė apie kelionę, tiksliau jos pradžią, kaip atsisveikins. Pirmiausia su žydinčiomis alyvomis, tada sodu, obelimis ir kriaušėms. Nors labiausiai ji saugojo slyvmedį, jauniausią medelį, dievino juodai mėlynas jo uogas. Prisinkdavo jų kelis kibiriukus kas rudenį, labai mažus kibiriukus, kartais didesnius, tada supildavo į vieną pintinaitę. Ją pastatydavo savo tamsioje virtuvėje, netoli stalo kojų, ir kažko laukdavo.
Tikrai senė turėjo turėti šeimą - gal du suaugusius vaikus ir vyrą. Pirmi galėjo gyventi kur nors labai toli, ją pamiršti, juk viską su laiku pamiršti, bet vyras, tarkim, dar kiek stipresnis rankomis, tikrai būtų ją apgynęs, neišleidęs į tą kelionę, nes ji nenorėjo palikti namų. Kokie ten namai? Lūšna. Jokio palikimo.
Gerai, kad jokio.
Ji tikrai nesugalvotų, kaip visiems padalinti. 
Ar jau trečia valanda vidudienio? Sunkiai prišlubavo prie manęs ir paklausė. Aš išsigandau; senė žiūrėjo į mane, išvydau kaip stipriai ji tvardosi. Mano akys pradėjo perštėti.
Ta valanda, ta.
Atsisuko atgal į savo lūšną, pagalvojo, kodėl nebuvo laiminga, joje nebėgiojo mažos vaikų pėdutės? Buvo vyras, bet neliko - kaimo girtuoklėlis žiloje senatvėje, kada sunku tapo. Kas tarp jų galėjo būti? Geriau jau taip.
O paskui - į kiemą įsuka mašina, variklis burzgia, kol nutyla. Paskubomis kažkas išlipa.
Ar močiutė susiruošusi? Patalynės, rankšluosčių, visko jums užteks. Čia tiek neturite, - vyrškas balsas jai aiškina.
Suėmus man už rankų senė kažką kalbėjo, prašė Dievą atleisti jai nuodėmes, stovėjo ir stovėjo, nyko jos veidas, dabar tapo pilkos spalvos, o akys juodos, lyg žvėriuko. Iki kol nušviesėjo, vėl įgavo žalsvą spalvą, ir ji lėtai lėtai nuo manęs atsitraukė, staiga paleido rankas.
Laikas, močiute.
Šalta.
Turbūt šalta.
2009-12-04 23:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-13 17:49
diukasniukas
Vėl tas nostalgiškas jausmas, kuris man toks artimas. Bet jeigu kas manęs paklaustų, tai aš skaitau tik De Sadą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-06 20:45
St Sebastianas
Neblogai. Bet...
susikūprinusi, liesomis rankomis, žirnio spalvos rainelėmis. Teoriškai viskas gerai. Praktiškai tarp rankų ir akių yra šuolis. Pagalvok kaip didvyriai aprašomi: kojos kreivos, liemuo kaip statinė, rankos gauruotos, smakras barzda apžėlęs, dantys kaip vargonai, nosis kaip bulvė, akys žvairos, plaukai pasišiaušę. Normaliai skaitosi ir iš kitos pusės, jei pradedame nuo plaukų ir baigiame kojomis. Tačiau jei visa tai sumaišome gaunasi nei šis, nei tas. Jei būtum įterpus ką nors apie veidą, viskas žiūrėtųsi geriau.
Turėjo turėti. Sakyk ką nori, bet neskamba. Daugelis negerovių panaudotos tinkamoje vietoje tinkamu laiku tampa meninėmis priemonėmis. Šiuo atveju tai yra negerovė. Kaip autorė tu turėjai tai ištaisyti.
Pirmi galėjo gyventi kur nors labai toli, ją pamiršti, juk viską su laiku pamiršti, bet vyras, tarkim, dar kiek stipresnis rankomis, tikrai būtų ją apgynęs, neišleidęs į tą kelionę, nes ji nenorėjo palikti namų. Oi. Pabandyk sakinį perskaityti garsiai, raiškiai nuo pradžių iki pabaigos. Ir labai gerai pagalvok ar ten, kur tu padėjai kablelius, nereikėtų kitų skyrybos ženklų?
variklis burzgia, kol nutyla. Žmogus ėjo, kol nepriėjo. Priėjęs stovėjo, kol pastovėjo. Tuomet krito, kol neparkrito. Nereikia aiškinti to, kas yra akivaizdžiau akivaizdaus. Tarkime, jei būtų "Variklis burzgė, kol girtas santechnikas Vasia nepapūtė pro duslintuvą taip, jog vožtuvai išlakstė." Tuomet viskas būtų normos ribose. Yra kažkoks veiksmas, jis tęsiasi tol kol dėl kažkokių priežasčių jo nenutraukia. Tu pateiki du faktus, su tiesioginiu loginiu ryšiu, tačiau be priežasties kol antrasis veiksmas įvyksta. Labai jau čia mintį susukau, bet tikiuosi, jog suprasi. Jei ne - brūkštelk man žinutę.
Bendras kūrinio vaizdas visai neblogas. Kai kas stringa, tačiau daugiau viskas gerai sukasi. Emocionalus, kiek lėtokas kūrinukas. Autorė sukuria nuotaiką ir tai padaroma tiesiogiai nerodant kokia ji turėtų būti. Tai ženklus privalumas.
Manau, kad autorei praverstų savo kūrybą perskaityti garsiai - galbūt padėtų ištaisyti kai kurias vietas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-06 02:18
EyesTrueDe_Lies
Matyt Šnekorius nelabai suprato. Gal netiksliai aš pati parašiau. Palikimas, vaikai, vyras, - senė žino kur. Tai nebūtis. Galėjo turėti. Turėjo turėti. Ir negaliu atsisakyti šių žodžių - jie tekste įaugę, kad ir neskamba, jie ten yra senai, gimę.
Dėl kitų klaidų nieko nesakau, taisytina, tik gal geriau toliau rašysiu, taisysiu kada nors kai laiko bus ir noro :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-05 22:28
Varinė Lapė
Alyva krūmas? Prie šito kabintis nereikėtų. Jei alyvos "krūmą" išgenėsi - išauks į grakštų medį, kurio krūmu niekaip nepavadinsi... O dar jei medžiui (krūmui) daugiau nei dešimt metų, močiutės kieme jis tikras medis.

Kūrinys jausmingas, man patiko emocinė dalis, o ypač pabaiga. Toliau - viskas technika, prie kurios kabintis galima, bet ne visada būtina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-05 20:17
Šnekorius
daug tuščuiažodžiavimo ir netikslumų. Pvz; Du alyvų medžiai. bet alyva ne medis, o krūmas. O štai sakinys:
"Tikrai senė turėjo turėti šeimą - gal du suaugusius vaikus ir vyrą. Pirmi galėjo gyventi kur nors labai toli, ją pamiršti, juk viską su laiku pamiršti, bet vyras, tarkim, dar kiek stipresnis rankomis, tikrai būtų ją apgynęs, neišleidęs į tą kelionę, nes ji nenorėjo palikti namų. Kokie ten namai? Lūšna. Jokio palikimo."
Na tikrai neskamba (turėjo turėti) arba Du bevaik pagret panaudotio žodžiai (pamiršti). Ir dar prie ko čia tas palikimas? kam jis? JUk senutė net nežino kur jos vaikai. keistai atrodo ir tas slyvų rinkimas kibirais ir supylimas pintinėn. KOkia tuomet turėtų būti ta pintinė. Žodžiu kabinėtis yra prie ko. Trys balai, nes paskutitrys sakinukai yra labai daug pasakantys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-05 19:31
EyesTrueDe_Lies
Mokyklą jau senai baigiau. Granausko neskaičiau - bet ačiū už komentarą, juk toks ilgas. Supratau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-05 16:50
JRFRA
"Tikrai senė turėjo turėti šeimą..." wtf kas čia per hibridas "turėjo turėti"? kaip ten jus mokykloje moko, uahahahaa

tokia gilia mintim norėčiau pasidalinti ir paklausti, ar mokykloje nėra daugiau užsienio autorių, kurie būtų įtraukti į kursą, nes dabar matau stovintį nuogą granauską pripisusį ir jis tyliai tyliai man juokiasi, neva, aš apie babas rašau ir mane taip skaito visi. nu tiesa, jis geras ir jį skaito, moka už pautų paimti, sujaudinti savo tekstais. bet jau jėzus, kažkaip nusibodo į zalupėnų kaimą vis tas pats atvažiuojantis žigulys, į batą šikanti baba, kuri tuoj pamačiusi pro savo apdūmojusį langelį gryčios kažkokį judesį, bėga slėpti savo eurų į kojinę, nes lygtais ją kažkas užmuš, pakars dar išprievartaus ir po to išveš iš miesto atvažiavę chiūvai.

čia jaučiu mūsų mentalitetas yra toks debilishkai subrendęs, kad visko reikia bijoti, dėl visko šikti į batą, nes prisišikę amžinai būnam gal ūbagai paskutiniai, lietaratūriniai skurdžiai, kas čia žino, dėl to ir tekstuose visa tai atsispindi

užtenka granausko, imkit ir paskaitykit vonegutą, bukovskį ar harį poterį ir suprasit, kad rimtus bei svarbius dalykus galima papasakoti labai šmaikščiai ir juokingai, o ne šikant į batą, o po to nusivalant tuo pačiu lapu, ant kurio tas šikimas ir aprašytas

tai tiek. trūksta smarvės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą