Mano pirštai
Išleido šaknis
Į Tavo kapo smėlį
Ir jaučiu,
Kaip gyslomis
Grįžta ruduo…
Dūstu iš skausmo,
Kai dygsniuoju
Tavo sudraskytą kūną,
O žodžių ašaros
Suvilgo nebūtį
Lengvai ir tyliai.
Ilsiuosi mūsų
Nepasitikėjimo glėby,
Ir joks lietus
Nebeatskirs Tavęs nuo žemės.
Tik pasiliksim visad
Alkani dangaus…