Laukimas... rudens

Aš vis toks pats, tave įsižiūrėjęs,
pamiršęs tai, kas jau seniai praėjo,
kaip tas vidurnakty žilvičio krūmas,
kaip vos pražydęs palangy bijūnas,
vis plieskiantis ten į stiklus spalvas,
kur tavo žvilgsnio paslėpto neras
ir tas poetas su lyra be balse,
kai su tavimi sušokęs valsą
ir švilpuodamas, akacijų taku nuėjo,
o tu, jaučiau, pro bijūnus žiūrėjai
į paslėptus tamsos gelsvus žiedus,
ir parko medžiuose išblėsusius vardus,
tokius nusaususius, belaukiančius vandens
ir godžiai trokštančius kaip tu - rudens...