Himnas Meilei

Turėjau daug aš Dievo dovanų
Net suskaičiuot nepajėgiu
Ir ką ne taip pradėjau aš daryt
Kad ėmė jas susigrąžint?
Ir meilės aš neužmušiau dar savyje
Nors aplinka meili ir alkana
Tad jei dalinčiau aš save po trupinėlį
Tai išbarstyčiau kaip sausą smėlį.
O smėlio laikrodis nelaukia
Jei smilteles pažersiu sauja 
Tai mano Saulė įsižeis
Nudegins spinduliais kaitriais.
Tad saugau aš save, nedalinu bet kam
Nes siela sielos klauso, klausia-kam?
Kodėl ta ateitis apsiblaususi, miglota
Kas temdo mano meilei protą
Ir jau matau šešėlį ten raguotą
Kuris daug metų ujo, engė
Dabar jau vergt pavargęs susirangė
Į guolį prigulė ant laiko smėlio
Pastojo mano meilei kelią
Kuriuo ji pas mane skubėjo
Tada ji perskilo į tris dalis
Pasakiusi tvirtai, kad
Pas mane jau nebegrįš
Nes jau pavargo nuo laukimo, nežinios
Nueis pas trečią dalį  ją ir suvilios...
Ne aš žudikas meilės-ji
Tad  nesakysiu jai –iki.
Vienuolio abitas manęs jau laukia
Ir gal išgirsiu kada Dangus  šaukia
Kur Meilė spinduliuoja
Iš Visatos centro blyškiai
Išbandymų kely visi mes slystam
Kol supranti trapumą žemiškos ramybės
Jai neprilygs Dangaus Galybės.