Eilės

Ir netikėtai susijungė Jis ir Ji
du horizontai, užkerėti paslaptimi
Žvelgė kits į kitą apnuogintų sielų gražumas
nuplėšė vienas kitam skraistę abejingumo.
Ji buvo naivi, o Jis ne kuklus
Ji buvo graži, o Jam vienodai švietė dangus
Ji nerimavo dėl visko, Jis save laikė bebaimiu
Ji verkė naktim, Jis kvatojos iš laimės.
Ji svajojo apie princą ant balto žirgo, o
Jis netikėjo meile iš pirmo žvilgsnio
Ji gerėjosi amžinais jausmais, o Jis manė, kad viskas vėjais nueis..
Atėjo diena, kai viskas ėmė keistis
kai Ji norėjo sustoti, Jis liepė toliau eiti
Ji klupo vietoj lygioj, o Jis tvirtai spaudė Jos ranką savoj
Ji stebėjosi iš kur Jo drąsa, Jis kartojo, kad baimės nėra
Ji sakė, Kad nebėra tikslo, Jis manė galintis viską.
Jis pasirodė kai Jai labiausiai reikėjo
Ir išėjo, kai to visiškai nesitikėjo.
Du horizontai prasilenkė nakčia
Kaip ir kiekviena Pasaka, baigėsi šita
Ji bijojo klausti kodėl ir už ką
Jis atsakymus pakeisdavo tyla..
Jis netikėjo, kad gėris ir meilė yra
Ji nebesišypsos niekada.