Stovėjo išsižergęs, lingavo į visas puses, šakomis siekdamas žemės su lig kiekvienu vėjo gūsiu - kad rankomis pakeltų svetimą lapą, vėjo atskraidintą, iš nežinia kur, gal visai netoli, kito medžio. Mąstė jis, esąs aplinkui ne vienas, medis negali augti vienas, - negali taip būti. Iškelia svetimą lapą, prisisega sau ant kūno, ir tą akimirką lyg kas paglosto jį švelnia ranka, regis, liūdesys kažkur išsisklaido. Kai vėjas pūsdavo stipriau, jis pasistiebdavo, kad pamojuotų tam, kas siųsdavo tą laimę. Įsivaizdavo, kad tai galėjo būti nuostabi būtybė, gal stovinti visai netoli, - stebėtinai laiba, lengvais nuraudusiais lapeliais, kuriuos buvo sunku išsaugoti, juk jie net jie drebėdavo pustomi vėjo jam ant kojų. Atslinkdavo naktis, tapdavo tylu, ir jis kas kartą ją girdėdavo, tada į jos pusę leisdavo savo šaknis. O gal taip atrodė.
Šitas man ne toks artimas, nes iš vaikystės dar pamenu, kaip su benzo pjūklu kiekvienais metais su patėviu varėm į mišką ir pjovėm medžius, ir nešėm rastus. Tie medžiai mane taip užknisdavo, kad dabar aš mielai juos visus sudeginčiau, kad žmonija paspringtų. Tokios mano drožlės.
ham ham, gerai, gal čia man kažkokie kūrybiniais sentimentai, ar kas užplaukė, bet man tikrai patiko. sujaudino. kažkaip, net rankos drebėt pradėjo (bet čia turbūt nuo šalčio). manau, kad vertėtų kitiems paprieštarauti, nes nereikia ieškoti kažkokios sąsajos nei medžio su žmogum, nei su skaitytoju.. man tik pirmieji du žodžiai labai pralinksmino, kažkaip įsivaizdavau tokį įsižergusį medį, kuris stengiasi nenukristi, su tokia rūškana mina, kad negaliu, nes sukikenau, bet susiskaitė skaniai, tad visgi -patiko. bet mano nuomone, ši tema galėjo būti dar labiau išieškota, tad iš 5 balų, apie keturis. ((:
na taip, daug čia seksualinių įv. konotacijų, mergelės visokios, vienišas medis.. bet pamirškime apie tai.
kas blogai - tekstas nenubrėžia kažkokio svarbaus (tarkim) egzistencinio ryšio tarp medžio - žmogaus, ar teksto - skaitytojo. pabaigoj jauties it apgautas, - o gal?.. - gana paviršutiniškas žvilgsnis ir kontrastingas, nes pats tektas tai skaitės visai padoriai.
zilis zino, ka reiskia geras medis. tikro vyro pirstai yra ciupineje gera medzio gabala, o po to ji sudroze tautodailes darbams. taip jau buna, kad medi atseit myli myli, garbini, soki rateliu susikibes aplink medi, o po to net pats nepastebi, kai ant darbastalio pasidejes su shmirgeliu zieve lupi ir mintyse galvoji, oj, geras kryzius pakelej is taves iseis. ir du su puse stako uz darba gausiu. oj gerai...
šakomis siekdamas... kad rankomis... - truputį kliuvo. Šiaip gražus vaizdelis, graudokas toks. Ech, tie medžiai, tie jų dideli ir statiški gyvenimai... :)