Moterys

Jie pasakoja, kad mes gležnos, moterys.
Kad trapios tarsi porceliano vazos kiniškos.
Kad jautrios, ašarų pritvinę tarsi votys,
Kad sprogstam į kiekvieną nieką įsigilinę.

Meluoja apie mus jie, moterys,
Kai mato, kokius šulinius gilius mes kasam,
Į kokias aukštumas basom mes lipam, poterius
Šnabšdėdamos, mozodamos nuo veido ašaras.

Ir užlipam. Ir nulipam. Ir parlipam.
Į kampą nusisukę, lūpą įsikandam
Ir, suskaičiavę tyliai iki dešimt, vėl pavirstam
Žmonom, dukrom ir motinom ar draugėm.

Ir skausmas mūsų - baisiai reikalingas
Nes tiktai taip kitiems jį užmarint išmokstam,
Kai mūsų delnuose pavargusiuos, nutirpusiuos
Lyg obuoliai mūs vyrai, broliai, sūnūs noksta.