Liūdesio gaida

Kaip pajust tą paukščio ilgesį vidužiemy,
Kai tuštuma su bado kuždesiu sekioja iš paskos?
Nenoriu aš čionais daugiau jau likti,
Kad vėl manus pečius apgaubtų lakštingalos giesmė, vardu vienatvė.

Ironijos žibintai spindi pajuokos kąsniu,
O nerimo pasiuntinys man žvelgia tiesiai į akis.
Gaji, ėdri pagiežos kaukė pavers likimą pelenais,
Ir neatgims kvaila mintis naivioj širdy daugiau.

Nelauktai patyčių aš glėby pasijuntu,
Pamiršdama bet kokį palaimintą tikėjimą,
Ir laižoma užmaršties liepsnų, žabojami visi jausmai,
Sužymėti šventaisiais kodais sakmėje.

Kažkur tolumoje šmėžuos debesies melsvė kreiva,
Ten, kur jūra dingsta ties tamsiu gedulu dangaus,
Ir kraujo lašais lietus-degantis geismu-pravirks,
Susiliedamas su manom liūdesio ašarom veide.

Pilnaties šauklys ištrimituos makabriškas idėjas
Apie bundančią mirtį, įtrauksiančią i kasdieninį guolį,
Nors slėpininga dvasia dar sklendi čia...
Tokia apverktinai gležna šiame krašte būtis mana...