mnemotrauma II (būties ironija)

per daug tavęs čia įsirėžę
kampai kaip šunys mena tavo
kvapą tarytum net ne aš o tu
čia gyvenai ir visos gatvės
tavo vardą saugo o pastatų
languos išblyškęs tavo siluetas
pavargęs būdavo akim priguldavai
ant seno kiemo suolo

dabar aš kūnu prigulu jaučiu
per daug tavęs čia įsirėžę
tavo pirštų atspaudų per daug
ant mano kūno

net oro srovės linksta už
tavo veido rėžių išnarų dabar
tik lieka klounai besigrimuojantys
akimirkos vardan per daug tavęs
nors įskibti nėr už ko aplink
tik sienos ir murmesys ir praeitis
kurioj daugiau prasmės išsibarstei
po mano miestą palikdamas lietaus
lašus už savo žingsnius

per daug tavęs nors nebeliko
nieko ir už buvimą kaskart
vis susimoku tarytum valtininkui
už mirusių pasaulį

taip suserga po vieną
mano pirštą lytėjimais
pradingstančiais laike