tiesiog (inės) Lietuvos vizija

„I have a dream“
(M. Luther King)

„<... > tas pats kaip kalakutams
pasisakyti už Kalėdas“
(Ch. Pollit, G.  Bouckaert)

Elektroninė Lietuva turėtų būti ne tik galimybė deklaruoti mokesčius internetu, ne tik galimybė pateikti Saulėlydžio Komisijai savo pasiūlymus ar laukti atsakymo į užklausą, nusiųstą savo miesto savivaldybės administracijai. Elektroninė Lietuva turėtų būti tokia plati ir visaapimanti, jog fizinės įvairių viešųjų institucijų pavidalai, galų gale, buveinės būtų kuo minimalesnės – dydžiu, personalu, išlaidomis, biurokratizmu, hierarchija, biudžetu. Tokie fiziniai „likučiai“ aptarnautų asmenis, negalinčius ar negebančius naudotis elektroninėmis paslaugomis, senąja (t. y., dabartine) tvarka. Bet aš nemanau, jog verta apsistoti ties tokiomis paprastomis elektroninių paslaugų rūšimis kaip, pavyzdžiui, kokių nors dokumentų gavimas iš tam tikros institucijos, ar net, galų gale visomis, išskyrus teisėsaugos, vykdomosiomis institucijomis ir jų funkcijomis, kurios tik gali būti savotiškai „deleguotos“ elektroninei sferai.
Mūsų šaliai nereikalingos inovatyvios idėjos, nes, tiesą sakant, kartu su apdulkėjusiais istorijos puslapiais, apdulkėjo ir geros idėjos, kurios kažkada veikė ir puikiausiai tiko. Ir gan plačiuose kontekstuose. Mums reikalingi inovatyvūs sprendimai.
Ką šiuo metu mūsų visuomenė laiko didžiu blogiu? Įstatymų leidžiamąją valdžią. Tiesa, pamirštama, jog ji pati savęs neišsirinko. Pamirštama, jog absenteizmas neišgelbės nuo „blogos valdžios“ ir jog pastarasis reiškinys nėra pilietinio pasipriešinimo forma, kuri galbūt kažkuriems piliečiams sukelia herojines nuotaikas. Be to, pastaruoju metu žiniasklaida, regis, labai užimta viešinimais, skandalais ir taip imituoja visuomenės „balsą“, kuris, ironiškai, neatspindi jos požiūrių, nuomonių, emocijų, o visa tai konstruoja.
Grįžtant prie pilietinių pareigų, su viena iš jų (t. y., piliečių dalyvavimu) mūsų šalyje visad kilo problemų – institucijos, politiniai veikėjai, valstybės tarnautojai vis bando kurti kuo patogesnę terpę piliečių dalyvavimui pasireikšti, tačiau patys piliečiai vis tvirtina, jog tokios terpės tiesiog nėra arba viskas per daug komplikuota. Siūlau piliečių dalyvavimą iškelti į pirmą vietą prioritetų sąraše. Ir ten palikti. Nebekurti jokių terpių, galimybių, progų, išklausymo valandų, tribūnų ir kt. Tiesą sakant, reikia pasielgti radikaliai. O norint tai pasiekti, mums teks sugrįžti į anksčiau minėtus istorijos puslapius ir nupūsti nuo jų dulkes.
Turiu omenyje Antikinę Graikiją ir tunikas dėvinčius piliečius, kurie renkasi aikštėje ir ten pat, apsvarstę rūpimą klausimą, priima sprendimą. Jų valdymo forma, tiems, kas nežino, vadinasi tiesiogine demokratija. Taip, tais laikais gyventojų populiacija buvo daug mažesnė, gyventojai nebuvo nutolę vienas nuo kito ir išsisklaidę po didžiules teritorijas ir jie tiesiog keldavo rankas taip išreikšdami savo poziciją.
Nepaisant to, tikiu, jog šiame postmodernizmo laikmetyje visa tai įmanoma. Ir net paprasčiau nei tai buvo senovės graikams. Net ir Lietuvoje. Mes kasdien žvelgiame į mirgančius ir margančius kompiuterių ekranus. Kodėl informacinės technologijos negali amalgamuotis su tiesiogine demokratija? Kas tai trukdo?
Interneto dėka, mes galime susisiekti net būdami visos Žemės skersmens atstumu vienas nuo kito. Per visas laiko juostas. Atstumas nėra kliūtis, mums nebereikia apsirengti ir eiti į aikštę, kilnoti rankų. Tiesiog perskaityti, pasigilinti, pagalvoti ir, nusprendus, paspausti.
Aišku, prieš paspaudus, kyla klausimas – ką? Reikės naujos, IT pagrįstos infrastruktūros, kuri fiziškai neegzistuos, todėl jai nereikės nuomojamų automobilių ir kanceliarinių išlaidų, atitinkančių 10 ar daugiau MGL, jai nereikės prakaituoti televizijos laidoje prieš tuos, kurie ją išrinko ir demonstruoti platų politinio „etiketo“ spektrą ir t. t. Kyla klausimas – kaip ir kas sukurs tą infrastruktūrą? Atsakau gana abstrakčiai ir leisiu Jums patiems susivokti – pats metas sugražinti namo nutekėjusius protus. Net jei ir pastarieji nenorėtų grįžti, neabejoju, jog Lietuvoje dar liko talentingų žmonių ir jų visada čia bus. Parlamentą bei vykdomosios valdžios institucijas, nesusijusias su teisėsauga, pakeis... internetiniai tinklapiai.
Kiekvienas pilietis turės unikalų jį identifikuojantį įrenginį. Bus apmokomas. Prisijungs prie tinklapio ar forumo. Susipažins su objektyvia informacija, kuri bus susijusi su svarstoma problema, klausimu ar pasiūlymu. Susidomės ir gilins savo žinias. Vykdys savo pilietinę pareigą objektyviai. Iš bet kur, kad ir iš savo darbo kabineto. Ir užėjęs jo viršininkas jį galbūt supras, galbūt net konstruktyviai padiskutuos su savo darbuotoju politinių aktualijų temomis. Pilietis taps politiku pats sau. Ir jis norės būti kuo geresniu politiku. Net jei ir tik sau.
Nebebus nevykdomų įsipareigojimų, nebus politinių vaikų darželių, kuriuos vadiname partijomis, nebebus absenteizmo (nereikės pustant sniegui eiti balsuoti į rinkiminę apygardą), nebus spaudimo, laiko tempimo. Nebebus demokratijos iškamšos. Tos demokratijos, kurioje „fizinė“ valdžia užmerkia akis ir užsidengia ausis bei ignoruoja piliečius. Ir kurioje „fizinė“ valdžia buvo ne iš kelmo spirta ir todėl nesuteikė teisinės galimybės piliečiams imtis atsakomųjų veiksmų.
Bus pakeista Konstitucija, kuri, galų gale, iš tiesų užtikrins, jog suverenumas priklauso patiems piliečiams. Konstitucijoje išnyks daug straipsnių, kuriuosi minimi tokie institutai kaip Prezidentas, Seimas. Tačiau, be abejo, atsiras ir naujų straipsnių. Seimo narys kaip rūšis bus įrašytas į Raudonąją Knygą. Nebebus absurdiškų rinkiminių kampanijų.
Galų gale, priėmus neteisingą sprendimą, neburnosime ant tautos „išrinktųjų“. Galėsime pykti tik ant savęs. Kaip ir kasdieniame gyvenime, kuriame patys atsakome už savo veiksmus bei poelgius. Ar pasiduosime išoriniams veiksniams, korupcijai ir visam kitam blogiui, sukeliančiam grėsmę mūsų objektyvumui, bus mūsų pačių moralės reikalas. Vis dėlto, vienas korumpuotas pilietis iš maždaug trijų milijonų nėra toks blogis, koks yra vienas politikas iš 141.
Besigilindami į problemas, dėl kurių teks priimti sprendimus, piliečiai taps tikrąją žinių visuomene. Ne tokia, kurios sukūrimo tikslas vis šmėžuoja Vyriausybių programose.
Liks teisėsaugos institucijos ir Teismų sistema. Nes virtuali erdvė negali apsaugoti nuo visų blogybių, kartais įvykstančių realybėje. O žiniasklaida vėl darys tai, ką kažkada ir darydavo – skleis objektyvias žinias.
Lietuva taps e. Lietuva. Tikrąja to termino prasme. Nes tai labiau nei įmanoma.