O mano pasauly blausu,
Bet širdžiai taip gera... Taip gera!
Kai naktį pavirtęs paukščiu
Mielasis į stiklą barbena.
Ir tuomet, kai lyja lietus,
Kai stogas prakiuręs ir senas,
Mielasis surinkęs lašus
Vėl tyliai į langą stuksena...
O ryta, kai saulė nubus,
Mielasis man švelniai šypsosis...
Ir, pievon pabėręs lašus,,, Aš myliu“ – man vėju kartos jis.